Variklio programos keitimas šiandien siejamas su keliais mitais ir kelių ereliais, gyvenančiais tomis keliomis sekundėmis nuo vieno šviesoforo iki kito, įsibėgėjant kaip galima greičiau ir siekiant aplenkti kaimyną gretimoje eismo juostoje. Bet ar iš tiesų „chip tuningas“ reikalingas tik tokiems vairuotojams, sportininkams ir neturi visai jokios praktinės vertės? Pasirodo, ne. Apie variklio programos keitimo ypatumus kalbinome vieną iš profesionalių dirbtuvių „SL Startline“ įkūrėjų – Algirdą Zaronskį. Kodėl „SL Startline“? Nes būtent jie šiuo metu Lietuvoje gali didžiuotis turėdami vienintelį profesionaliam darbui skirtą Vokietijos kompanijos MAHA galios matavimo stendą LPS 3000 4x4. Suprantama, kad nesidomintiems nei pavadinimai, nei skaičiai neatrodo iškalbūs. Paprasčiau kalbant, MAHA pasitiki ne tik Lietuvos techninių apžiūrų centrai, bet ir pasauliniai automobilių gamintojų koncernai, o tai – jau sako daug.
Mitai: apie naudą, legalumą ir kainas. Vienas pagrindinių mitų ir teorijų – ar galima kišti nagus ten, kur savo darbą jau buvo nudirbę automobilių kūrėjai ir inžinieriai? Pasirodo, taip. Algirdas: „Realiai, legalu. Net ir valstybės įstatuose yra numatyta galimybė didinti automobilio galingumą, berods, 20 procentų. Galingumą varikliui kelti galima. Tokių draudimų nėra numatyta ir Europoje.“ Šalia viso to, tokią galimybę numatė net ir patys gamintojai: automobiliai gamyklas palieka su tam tikru rezervu ir kalibravimu, pritaikytu kiek didesniam galingumui. Taigi, per nagus už variklio programos keitimą niekas duoti neturėtų. Tuomet, kam to reikia?
Algirdas: „Jei saugiai daromas standartinis chip tuningas gamyklos paliktose ribose, tuomet viskas yra saugu. Dirbant paliktose ribose, eksploatacinės išlaidos nepakinta. Tam tikrais atvejais, netgi ir sumažėja.“
Vadinasi, palikęs variklio programavimo dirbtuves, automobilis tampa ne tik greitesnis ir gavęs 30-40 kW daugiau, bet ir ekonomiškesnis. Žinant tendencijas Lietuvoje, daugiau, kaip pusė automobilių – varomi dyzeliniu kuru. Žvelgiant giliau, daugiau kaip pusės jų savininkai nėra patenkinti jų trauka ir įsibėgėjimu. Toli gražu, nekalbame apie gatvės lenktynes, tačiau, daugeliui juk norisi ekonomiško bei efektyvaus vairavimo už logiškai pagrindžiamą kainą. Čia ir atsiranda „chip tuningas“. Tačiau, būtų keista, jei nebūtų „bet“. „Chip tuningą“ galima atlikti toli gražu ne bet kuriam automobiliui.
Algirdas: „Galima automobiliams, grubiai, nuo 2000 metų, turintiems elektronines kuro įpurškimo valdymo sistemas. Taip pat, yra su tam tikrais automobiliais išlygų: jie jau iš gamyklų išeina su praktiškai išnaudotu visu rezervu. Vienetai tokių, bet yra. Žinant automobilio modelį, jo galingumą ir pamatavus, jau matosi, kad iš gamyklos išėjo vos ne su maksimumu. Žinoma, galima jam pridėti dar kokius 10 kw. Bet dėl to darbo būtų tiek pat, kiek ir su normaliu automobiliu. Vadinasi, ir kaina vienoda. Galingumo išgaunama kokius tris kartus mažiau, o kaina – vienoda. Nemanau, kad tokiu atveju savininkas būtų patenkintas. Paslaugos kaina nėra nei didelė, nei maža, čia kaip pažvelgsi. Bet tokiu atveju, žinoma, tų kilovatų kaina santykinai tampa didele.“
Norint naudos – reikia žaisti pagal taisykles. Viskas ganėtinai paprasta: technika pritaikyta vienam ar kitam galingumui. Keičiant programą ir didinant galingumą, nereikia pamiršti, kad technika linkusi gesti, ypač dirbdama ne sau pritaikytomis sąlygomis.
Algirdas: „Jei automobilio variklio programos keičiamos maksimaliam galingumui išgauti ar ruošiamas sportui, nekreipiant dėmesio į saugias ribas, viskas pradeda dėvėtis kelis kartus greičiau. Jeigu daroma siekiant galingumą kelti dvigubai ar trigubai, tada žinoma, reikia keisti daug detalių tvirtesnėmis, pritaikant didesniam galingumui. Siekiant maksimalių rezultatų, be abejo, ekonomijos nebelieka. Padidėja kuro sąnaudos ir eksploatacinės išlaidos. Atvažiuojantis į dirbtuves automobilio savininkas turėtų žinoti kokia bent jau tikra jo automobilio rida, automobilis turi būti techniškai tvarkingas. Dirbant gamintojo paliktose ribose, kaip jau minėjau, jokio chipavimo“ šalutinio poveikio nėra. Tačiau, perlenkiant lazdą, automobilio savininką supažindiname, kas laukia ir kas gali nutikti“.
Kaip tai vyksta. Siekiant išgauti optimalią galią, keičiama daug parametrų, atsiranda papildomi apribojimai, kad kompiuteris automobilyje dirbtų sklandžiai. Pagrindiniai elementai, su kuriais dirbama „chipuojant“ – oras ir kuras. Siekiant, kad automobilio variklis gautų reikiamą kuro kiekį tinkamu metu, reikalinga ne tik technika ir „kompaktinis diskas“ su automobilio programa, bet ir tikslūs skaičiavimai ir matavimai. Norint viską atlikti tikslingai, reikalinga ir įranga, ir žinios bei patirtis. Atsidarius skelbimų portalus internete, savo paslaugas siūlo toli gražu ne vienas meistras, konkurencingomis kainomis. Tad ar galima „chip tuningą“ darytis „garažėlyje“? Žinoma. Bent jau vardan eksperimento – tikrai. Kaip sakoma, „skūpas moka du kartus“: neturint įrangos ir, tuo pačiu, nesusigeneruojant parametrų tiksliai, naudos galima padaryti kur kas mažiau, nei žalos.
Įdomu ir tai, kad variklio programos keitimas gali būti atliekamas ne tik siekiant galingumą padidinti, bet ir sumažinti. Žinoma, kyla natūralus klausimas, kam to gali prireikti? Tačiau žinant, kad tai yra įmanoma, norisi prie automobilio programų prileisti tik profesionalus, žinančius, ką ir kaip reikia daryti ir suprantančius, kad kartais visai naudinga žaisti pagal taisykles.
