Vandenilinis transportas
Vandenilinėmis yra vadinamos transporto priemonės, kaip kurą naudojančios vandenilį. Vandenilinėms transporto priemonėms priklauso mašinos su vidaus degimo varikliais, su vandeniliniais kuro elementais arba dujų turbininiais varikliais.
Susidomėjimas vandenilinėmis transporto priemonėmis automobilių gamintojų tarpe atsirado 2009 metais, kai mokslininkai išsiaiškino, kad apie 25% anglies dioksido emisijų (kenksmingų medžiagų išmetimų į atmosferą) sudaro transporto priemonių išmetimai. TEA (Tarptautinė energijos agentūra) mokslininkai prognozuoja, kad 2050 metais išmetamo anglies dioksido kiekis padvigubės. Tai sąlygos didėjantis asmeninių automobilių skaičius besivystančiose šalyse o taip pat kuro kainų augimas, kaip ir jo deficitas.
Tarp kitko, veikiant transporto priemonėms į atmosferą išmetama ne tik anglies dioksido dujos, bet ir azoto oksidas, kuris didina susirgimų astma riziką.
Pirmą kartą vidaus degimo variklį, varomą vandeniliu, 1806 metais sukūrė Fransua Isaakas de Rivazas (François Isaac de Rivaz). Nuo to laiko specialistai ėmė naudoti vandenilį, kaip kurą, vidaus degimo varikliuose. Tačiau variklio varomo vandeniliu galingumas sumažėja 82% -65%, lyginant su įprastu varikliu, bet ekspertai mano, kad pakeitus uždegimo funkciją variklio galia gali padidėti 117%. Jau sukurti kai kurių modelių lengvieji automobiliai, veikiantys dvejopo kuro principu. Prie tokių automobilių modifikacijų, kurios yra varomos tiek benzinu, tiek ir vandeniliu, priskiriamos BMW Hydrogen ir Mazda RX-8 Hydrogen. Taip pat pagamintas ribotas kiekis Ford E-450 autobusų, varomų tiek benzinu, tiek ir vandeniliu.
Vandeniliu varomų transporto priemonių pliusai ir minusai
Be automobilių bandoma gaminti ir vandenilį naudojančias aviacijos, geležinkelio ir vandens transporto priemones. Tačiau be savo privalumų vandeniliu varomos transporto priemonės turi ir savo trūkumų.
Pirma, pagal savo cheminę sudėtį vandenilis yra labiau sprogus, nei benzinas.
Antra, vandenilio įranga yra sudėtingesnė, todėl ją sunkiau aptarnauti, nei įprastą dyzelinę.
Trečia, specialistai ir vairuotojai kol kas dar neturi vandenilinės transporto priemonės eksploatavimo patirties.
Taip pat, pritrūkus vandenilio išteklių vairuotojas negalės pasipildyti kuro arba gauti jo iš kitos transporto priemonės, be to, dujų tarpe vandenilio lakumas yra pats aukščiausias. Dujas yra sunku išlaikyti skystame pavidale ir tai trukdo transportavimui, saugojimui ir vandenilio naudojimui bake. Ypatingai sunku ir gaminti vandenilį, jis yra išgaunamas panaudojant elektroenergiją.
Ir kas be ko, vandeniliniams automobiliams būtina sukurti degalinių tinklą. Ekspertai mano, kad degalinių įranga skysto vandenilio papildymui yra daug brangesnė, nei įprastinių degalinių.
Taigi, vandenilinis transportas turi savyje daug potencialo. Tačiau nepaisant visų pranašumų, vis dar yra daug užduočių, kurias reikia išspręsti ir klausimų į kuriuos reikia rasti atsakymus.
