„TopGear Lietuva“ geriausio visureigio (SUV) nominacijai atrinko tris pretendentus: „Kia Sportage“, „Peugeot 3008“ ir „VW Tiguan“. Varžytuvėse dėl Metų SUV vardo „VW Tiguan“ pasidavė be kovos – VW atstovai Baltijos šalyse pasitraukė į pogrindį ir bandymams automobilio nepateikė.
Likusių dviejų konkurentų rakteliai buvo įteikti didžiausiam Lietuvoje bekelės autoritetui, visureigių sporto legendai Gediminui Grigaičiui. Jis pasirūpino, kad šiems miesto visureigiams tektų bene rimčiausi išbandymai. Matyt, ir vieninteliai, nes dažniausiai SUV rieda įprastuose keliuose, o jų pravažumo galimybės retai kada išbandomos. Todėl „TopGear“ apdovanojimų“ komisijoje yra narių, artimesnių šiuolaikinių visureigių kasdienybei. Ingrida Ivanauskienė, bendrovės „TG Media“ direktorė, kasdien į darbą važiuoja jau gerokai pasenusiu visureigiu, dairosi naujesnio ir į hečbekus ar sedanus net nežiūri.
Gediminas Grigaitis : Vis rečiau ir rečiau gamintojai rinkai pasiūlo tikrus visureigius. Bekelės lenktynių trasose naujausių modelių mes tikrai nematome, juo labiau kad jie tam ir netinkami. Bet to ir nereikia. Šiuolaikinio kasdieniško visureigio tikslas – jo savininkui suteikti didesnį saugumo jausmą ir padėti užtikrinčiau jaustis šiek tiek blogesniame kelyje. Tokį ir suradome Vilniuje, netoli Pilaitės. Na, šiek tiek blogesniu jį gana optimistiška vadinti, bet ... juo kasdien važiuoja kai kurie sostinės gyventojai. Ir „Kia“, ir „Peugeot“ be didelių problemų įveikė šią bekelę ir pademonstravo, kad senųjų visureigių prigimtis dar išlikusi. Duobės ir purvas nėra jų mėgstamiausia aplinka, nors čia „Kia Sportage“ buvo pranašesnė už konkurentą. Kita vertus, „Peugeot 3008“ turi visą arsenalą gundančių priemonių, viena jų – trys skirtingi salono kvapai, kurių dozavimą galima pasirinkti dideliame ekrane.
Ingrida Ivanauskienė : Kai kolegos kas mėnesį testuodavo ir aprašydavo automobilius, mintyse galvodavau: „Ir kas ten gali būti kitaip? Kuo gali skirtis nauji automobiliai, dar kvepiantys oda, kai dar nėra iškilę jokių gedimų?“ Buvau tikra, kad visi nauji modeliai važiuoja nepriekaištingai, o emocijas gali kelti spalva, prekės ženklas ar dar kokia smulkmena, neturinti nieko bendro su važiavimu.
Esu iš tų vairuotojų (vartotojų), kurie prisiriša prie daiktų ir galvoja, kad mažiau yra geriau. Nemėgstu keisti kompiuterio, telefono, nes reikia skirti laiko įgusti jį valdyti, bijau prarasti reikalingą informaciją, o daugiau kaip pusės naujų funkcijų vis tiek nenaudoju. Taip ir su automobiliu. Mėgstu savaitgaliais atsidurti kaime, pervažiuoti mišką, todėl man svarbiau pravažumas nei kiti aspektai. Atsisėdusi į „Peugeot 3008“ pasijutau lyg vaikystėje matytame Betmeno automobilyje. Daugybė naujovių, modelis daug funkcijų atlieka pats, tik žinok, ar rankomis suploti, ar akimis sumirksėti. Džiaugiausi, kad raktelius davęs kolega paaiškino, nuo ko pradėti. Pravažiavusi keletą gatvių apsipratau ir su neįprastai mažu vairu, ir su, regis, ne vietoje išdėstytais valdymo prietaisais. „Peugeot 3008“ važiavo maloniai ir tyliai, sankryžose taupė degalus išsijungdamas variklį. Įspūdį paliko patogios sėdynės, kurios nė kiek nevargino nugaros. Automobilis visiškai skaitmenizuotas, todėl daugumą funkcijų teko rinktis jutikliniame ekrane. Tai ypač patrauklu jaunimui, kuris nebesivaizduoja gyvenimo be ekranų. Man tai nebuvo didelis pranašumas, nes vairuojant ne itin patogu ieškoti radijo stoties, tenka nukreipti dėmesį nuo pagrindinio tikslo – kelio. Dalies po ekranu išdėstytų mygtukų nespėjau išbandyti, bet neabejoju, kad jais valdomos funkcijos sukuria dar daugiau komforto. Gaila, kad vairavau ne vasarą – neturėjau galimybės atsidaryti stoglangį ir pralėkti su vėjeliu. Apsukusi dar porą ratų mieste, sužavėta grįžau atgal. Ir supratau, kad mano išankstinė nuomonė, jog visi automobiliai vienodi, ima keistis.
Kai įsėdau į kitą rinkimų dalyvį „Kia Sportage“, pasijutau lyg grįžusi namo: viskas aišku ir suprantama. Mygtukai ir rankenėlės atpažįstami (nors kasdien vairuoju ne „Kią“), galima drąsiai važiuoti. Vakarėjo, todėl iš kamščių pilno miesto pasileidau užmiestin. Lauke krėtė šlapdriba ir šalo – tokiu oru retas leidžiasi į kelionę. Turiu pripažinti, kad automobilis riedėjo stabiliai, stabdė lengvai. Maloniai nustebino šviesos: tiek tolimos, tiek artimos puikiai gelbėjo apšviesdamos kiekvieną pakraštį. Be to, artėjant kitiems automobiliams, ilgos šviesos persijungdavo į trumpas, o prasilenkus grįždavo į pradinę padėtį. Gal kiek silpnai dirbo priekinio stiklo automatinis pūtiklis, teko reguliuoti rankiniu būdu. Palyginti su „Peugeot“, „Kia Sportage“ siūlo daugiau vietos gale sėdintiems keleiviams. Nejučia sau pripažinau, kad mielai rinkčiausi šį automobilį kasdienėms kelionėms.
„TopGear Lietuva“ geriausio visureigio (SUV) nominacijai atrinko tris pretendentus: „Kia Sportage“, „Peugeot 3008“ ir „VW Tiguan“. Varžytuvėse dėl Metų SUV vardo „VW Tiguan“ pasidavė be kovos – VW atstovai Baltijos šalyse pasitraukė į pogrindį ir bandymams automobilio nepateikė.
Likusių dviejų konkurentų rakteliai buvo įteikti didžiausiam Lietuvoje bekelės autoritetui, visureigių sporto legendai Gediminui Grigaičiui. Jis pasirūpino, kad šiems miesto visureigiams tektų bene rimčiausi išbandymai. Matyt, ir vieninteliai, nes dažniausiai SUV rieda įprastuose keliuose, o jų pravažumo galimybės retai kada išbandomos. Todėl „TopGear“ apdovanojimų“ komisijoje yra narių, artimesnių šiuolaikinių visureigių kasdienybei. Ingrida Ivanauskienė, bendrovės „TG Media“ direktorė, kasdien į darbą važiuoja jau gerokai pasenusiu visureigiu, dairosi naujesnio ir į hečbekus ar sedanus net nežiūri.
Gediminas Grigaitis : Vis rečiau ir rečiau gamintojai rinkai pasiūlo tikrus visureigius. Bekelės lenktynių trasose naujausių modelių mes tikrai nematome, juo labiau kad jie tam ir netinkami. Bet to ir nereikia. Šiuolaikinio kasdieniško visureigio tikslas – jo savininkui suteikti didesnį saugumo jausmą ir padėti užtikrinčiau jaustis šiek tiek blogesniame kelyje. Tokį ir suradome Vilniuje, netoli Pilaitės. Na, šiek tiek blogesniu jį gana optimistiška vadinti, bet ... juo kasdien važiuoja kai kurie sostinės gyventojai. Ir „Kia“, ir „Peugeot“ be didelių problemų įveikė šią bekelę ir pademonstravo, kad senųjų visureigių prigimtis dar išlikusi. Duobės ir purvas nėra jų mėgstamiausia aplinka, nors čia „Kia Sportage“ buvo pranašesnė už konkurentą. Kita vertus, „Peugeot 3008“ turi visą arsenalą gundančių priemonių, viena jų – trys skirtingi salono kvapai, kurių dozavimą galima pasirinkti dideliame ekrane.
Ingrida Ivanauskienė : Kai kolegos kas mėnesį testuodavo ir aprašydavo automobilius, mintyse galvodavau: „Ir kas ten gali būti kitaip? Kuo gali skirtis nauji automobiliai, dar kvepiantys oda, kai dar nėra iškilę jokių gedimų?“ Buvau tikra, kad visi nauji modeliai važiuoja nepriekaištingai, o emocijas gali kelti spalva, prekės ženklas ar dar kokia smulkmena, neturinti nieko bendro su važiavimu.
Esu iš tų vairuotojų (vartotojų), kurie prisiriša prie daiktų ir galvoja, kad mažiau yra geriau. Nemėgstu keisti kompiuterio, telefono, nes reikia skirti laiko įgusti jį valdyti, bijau prarasti reikalingą informaciją, o daugiau kaip pusės naujų funkcijų vis tiek nenaudoju. Taip ir su automobiliu. Mėgstu savaitgaliais atsidurti kaime, pervažiuoti mišką, todėl man svarbiau pravažumas nei kiti aspektai. Atsisėdusi į „Peugeot 3008“ pasijutau lyg vaikystėje matytame Betmeno automobilyje. Daugybė naujovių, modelis daug funkcijų atlieka pats, tik žinok, ar rankomis suploti, ar akimis sumirksėti. Džiaugiausi, kad raktelius davęs kolega paaiškino, nuo ko pradėti. Pravažiavusi keletą gatvių apsipratau ir su neįprastai mažu vairu, ir su, regis, ne vietoje išdėstytais valdymo prietaisais. „Peugeot 3008“ važiavo maloniai ir tyliai, sankryžose taupė degalus išsijungdamas variklį. Įspūdį paliko patogios sėdynės, kurios nė kiek nevargino nugaros. Automobilis visiškai skaitmenizuotas, todėl daugumą funkcijų teko rinktis jutikliniame ekrane. Tai ypač patrauklu jaunimui, kuris nebesivaizduoja gyvenimo be ekranų. Man tai nebuvo didelis pranašumas, nes vairuojant ne itin patogu ieškoti radijo stoties, tenka nukreipti dėmesį nuo pagrindinio tikslo – kelio. Dalies po ekranu išdėstytų mygtukų nespėjau išbandyti, bet neabejoju, kad jais valdomos funkcijos sukuria dar daugiau komforto. Gaila, kad vairavau ne vasarą – neturėjau galimybės atsidaryti stoglangį ir pralėkti su vėjeliu. Apsukusi dar porą ratų mieste, sužavėta grįžau atgal. Ir supratau, kad mano išankstinė nuomonė, jog visi automobiliai vienodi, ima keistis.
Kai įsėdau į kitą rinkimų dalyvį „Kia Sportage“, pasijutau lyg grįžusi namo: viskas aišku ir suprantama. Mygtukai ir rankenėlės atpažįstami (nors kasdien vairuoju ne „Kią“), galima drąsiai važiuoti. Vakarėjo, todėl iš kamščių pilno miesto pasileidau užmiestin. Lauke krėtė šlapdriba ir šalo – tokiu oru retas leidžiasi į kelionę. Turiu pripažinti, kad automobilis riedėjo stabiliai, stabdė lengvai. Maloniai nustebino šviesos: tiek tolimos, tiek artimos puikiai gelbėjo apšviesdamos kiekvieną pakraštį. Be to, artėjant kitiems automobiliams, ilgos šviesos persijungdavo į trumpas, o prasilenkus grįždavo į pradinę padėtį. Gal kiek silpnai dirbo priekinio stiklo automatinis pūtiklis, teko reguliuoti rankiniu būdu. Palyginti su „Peugeot“, „Kia Sportage“ siūlo daugiau vietos gale sėdintiems keleiviams. Nejučia sau pripažinau, kad mielai rinkčiausi šį automobilį kasdienėms kelionėms.
