Triračiai (kitaip dar vadinami traikais), tai transporto priemonės su trejais ratais. Dažniausiai varantieji ratai būna du galiniai ir o vairuojamoji ašis priekinė su vienu ratu. Bet yra ir kitokio dizaino, su priešingu ratų išdėstymu triračių. Pirmasis pasaulyje automobilis buvo tik su trimis ratais. Lėtai ir užtikrintai triračiai evoliucionavo kartu su normaliais automobiliais ir kartais pavyksta vieną kitą užmatyti gatvėse. Dabartiniai triračiai dažniausiai įvardinami kaip motociklai. Bet ankstyvajame XIX amžiuje jie buvo pilnaverčiai automobiliai, tokie pat kaip ir su keturiais ratais.
Praktiškai kiekvienoje automobilių parodoje galima išvysti triratį. Tiesa jų beveik niekas negamina, nes parduoti tokią transporto priemonę pakankamai sudėtinga. Todėl ne vienas norintis turėti tokią egzotiką persidaro motociklą arba pats konstruoja kažką naujo ir su trimis ratais.
Pirmasis sukurtas triratis turėjo garo variklį ir buvo skirtas gabenti ginklus ir amuniciją. Išrastas prancūzų inžinieriaus Nikolo-Džozepo Kugnoto. Pirmieji bandymai buvo atlikti dar net 1769 metais. Kugnoto garinė transporto priemonė pasiekdavo 4 kilometrų per valandą greitį ir važiuodavo tik 12 - 15 minučių. Verdančio vandens garais važiuojanti transporto priemonė dar nebuvo priskirta kaip automobilis. Netrukus šia revoliucine savaeige mašina susidomėjo Prancūzijos kariuomenė. Kuri kaip paskatinimą suteikė 20 tūkst. frankų premiją išradėjui, kad siektų sukurti dar tobulesnę transporto priemonę. Taigi kitas triratis buvo beveik 2 metrų ilgio ir svėrė apie tris tonas. Turėjo krosnį, 50 litrų bronzinį katilą ir du cilindrus.
Naujasis triratis galėjo važiuoti 5 kilometrų per valandą greičiu. Bet testo metu įvyko avarija, kadangi užstrigo vienas galinis ratas. Ir garinis traikas rėžėsi į namo sieną, važiuodamas 4 kilometrų per valandą greičiu. Po pirmosios nelaimės sekė antroji, Karo Ministras važiuodamas su šią transporto priemone iškrito. Visi puolė prie ministro, o triratis nuriedėjo toliau. Po šio incidento 1974 metais buvo nutrauktas šio garinio triračio projektas. Ši transporto priemonė dabar kaip garbinga automobilizmo istorijos dalis eksponuojama viename muziejuje Prancūzijoje. O jos išradėjas Nikolas-Džozepas Kugnotas tapo Prancūzijos automobilių pramonės simbolis.
Visą 19-ą amžių buvo kuriamos ir tobulinamos garo mašinos, ne tik kaip darbo reikmėms skirtos transporto priemonės, bet kaip ir asmeninės transporto priemonės. Tačiau benzininiai varikliai išstūmė iš rinkos garo variklius. Paskutinės garo mašinos buvo kuriamos iki XX amžiaus 30-ojo dešimtmečio. 1885 metais buvo sukurtas pirmasis benzininis triratis, jo išradėjas Karlas Benzas. Naujasis benzininis traikas buvo sukurtas važiuoti dviems žmonėms su nedideliu bagažu. Bendra triračio masė buvo 263 kilogramų, 100 kilogramų svėrė pats variklis. Variklis buvo keturtaktis vidaus degimo, vandeniu aušinamas, todėl pastoviai reikėdavo pilti ne tik benziną, bet ir vandenį. Galiniai ratai buvo sukami diržo ir grandinės pagalba ir turėjo labai paprastą diferencialą. Kuro bakas buvo 4.5 litro dydžio. Variklis turėjo net uždegimo žvakes ir „Rumkorfa" firmos elektros rites.
Variklis buvo 954 kūb. cm., turėjo 0.9 arklio galias prie 400 apsisukimų per minutę. O ant geros kelio dangos triratis pasiekdavo 14 - 16 kilometrų per valandą greitį. 1886 metų gamybos „Benz" turėjo jau didesnį, 1.7 litro variklį su 2.5 arklio galiomis. Šis traikas buvo gaminamas su dviejų laipsnių pavarų dėže. Tokio galingumo triratis galėdavo pasiekti 19 kilometrų per valandą greitį. Dabar Miuncheno muziejuje (Vokietija) lankytojai gali išvysti vieną iš 3 išlikusių „Benz" traikų. Prasidedant XX amžiui daug kam buvo per brangu turėti vienu ratu daugiau turinčias transporto priemonės, todėl triračių gamyba tik didėjo. Trijų, o ne keturių ratų transporto priemonę kainuoja sukurti pigiau ir paprasčiau. Jų dizainas paprastesnis ir dažnas triratis net neturėjo atbulinės pavaros. O pastariesiems buvo taikomi mažesni (kaip motociklo) mokesčiai. Veliau atsirado būtent triračiais specializuojančios kompanijos tokios kaip „Morgan". Ši kompanija sukūrė labai lengvą, dviejų priekinių ratų vienvietį triratį automobilį. Kuris buvo ne tik pigus, bet taip pat labai gerų dinaminių savybių. Žemiau esančioje nuotraukoje matyti 1912 metų „Morgan Runabout".
1919 metais buvo sukurtas „Morgan Aero" triratis automobilis. Kuris turėjo V formos motociklo variklį, kuris nebuvo paslėptas po variklio gaubtu. 1920 metų modelis buvo su aptakiu priekiniu langu ir patobulintu galinės dalies dizainu. O nuo 1923 metų „Morgan Aero" buvo galima įsigyti su visais stabdančiaisiais ratais. 3-ojo dešimtmečio pradžioje automobilis turėjo jau 3 laipsnių pavarų dėžę ir su atbuline pavara. Sportinės „Morgan" versijos vadinosi: „Aero Sports" ir „Aero Super Sports". Pastarieji buvo populiarūs tarp ekstremaliau mėgstančių važinėti entuziastų.
1952 metais Sovietų Sąjunga pradėjo gaminti „SMZ S1L" triračius automobilius (Prieš tai, labai populiarūs triračiai Sovietų Sąjungoje būdavo Kijeve surinkinėjami „KMZ K-1B", motociklai su lopšiu) . Tai mašina, kuri buvo specialiai sukurta žmonėms, suluošintiems per Antrąjį Pasaulinį karą. 123 kūb. cm variklis turėjo 4 arklio galias. Automobilis buvo dvivietis kabrioletas, pasiekiantis 30 kilometrų per valandą greitį. Iki 1956 metų buvo pagaminta 19 128 tokių mašinų, kurias veliau pakeitė galingesnis „SMZ S3L" modelis. Tai buvo praktiškai tas pats automobilis, tik su didesniu ir galingesniu varikliu. Triračiai nereikalavo papildomų įgūdžių, buvo labai lengvai valdomi, tačiau jų pravažumas buvo itin blogas. Automobiliai buvo valdomi tik rankomis ir neturėjo salono šildymo, o 1958 metais juos pakeitė automobilis su keturiais ratais.
2002 metais JAV kompanija „Corbin Motors" sukūrė automobilio ir motociklo hibridą „Merlin". Originalus modelis neturėjo durelių, vairuotojas tiesiog per šoną įlipa ir atsisėda ant sėdynės. Šis triratis skiriasi nuo įprastų, kadangi priekyje yra 2 ratai ir tik gale 1. Šis triratis automobilis pasiekia net 210 kilometrų per valandą greitį.
Dabar pasaulyje gausu praeityje pagamintų triračių motociklų, kurie turi tiesiog pritvirtintą lopšį prie šono: „Dnepr-12" (Sovietų Sąjunga), „BM8-P75" (Vokietija), „FN-1000-125M" (Belgija). Būdavo ir specialių lenktyninių triračių motociklų, kurių variklis buvo montuojamas šalia lopšio ir trečiojo rato. Šiais laikais gausu įvairiausių formų, dizainų ir konstrukcijų modernių triračių motociklų, kai kurie net turi milžiniškus sportinių automobilių variklius.
O štai Italijoje ir Japonijoje pristatymo kompanijos naudoja praktiškai vien triračius motociklus (mopedus). Ir įvairūs gamintojai laikas nuo laiko sukuria įdomus, futuristinius triračių automobilių koncepcinius modelius. Galima tik prognozuoti, kad ateityje triračiai automobiliai vėl sugrįš į gatves kaip patogi ir ekonomiška miesto susisiekimo priemonė.
Triračiai (kitaip dar vadinami traikais), tai transporto priemonės su trejais ratais. Dažniausiai varantieji ratai būna du galiniai ir o vairuojamoji ašis priekinė su vienu ratu. Bet yra ir kitokio dizaino, su priešingu ratų išdėstymu triračių. Pirmasis pasaulyje automobilis buvo tik su trimis ratais. Lėtai ir užtikrintai triračiai evoliucionavo kartu su normaliais automobiliais ir kartais pavyksta vieną kitą užmatyti gatvėse. Dabartiniai triračiai dažniausiai įvardinami kaip motociklai. Bet ankstyvajame XIX amžiuje jie buvo pilnaverčiai automobiliai, tokie pat kaip ir su keturiais ratais.
Praktiškai kiekvienoje automobilių parodoje galima išvysti triratį. Tiesa jų beveik niekas negamina, nes parduoti tokią transporto priemonę pakankamai sudėtinga. Todėl ne vienas norintis turėti tokią egzotiką persidaro motociklą arba pats konstruoja kažką naujo ir su trimis ratais.
Pirmasis sukurtas triratis turėjo garo variklį ir buvo skirtas gabenti ginklus ir amuniciją. Išrastas prancūzų inžinieriaus Nikolo-Džozepo Kugnoto. Pirmieji bandymai buvo atlikti dar net 1769 metais. Kugnoto garinė transporto priemonė pasiekdavo 4 kilometrų per valandą greitį ir važiuodavo tik 12 - 15 minučių. Verdančio vandens garais važiuojanti transporto priemonė dar nebuvo priskirta kaip automobilis. Netrukus šia revoliucine savaeige mašina susidomėjo Prancūzijos kariuomenė. Kuri kaip paskatinimą suteikė 20 tūkst. frankų premiją išradėjui, kad siektų sukurti dar tobulesnę transporto priemonę. Taigi kitas triratis buvo beveik 2 metrų ilgio ir svėrė apie tris tonas. Turėjo krosnį, 50 litrų bronzinį katilą ir du cilindrus.
Naujasis triratis galėjo važiuoti 5 kilometrų per valandą greičiu. Bet testo metu įvyko avarija, kadangi užstrigo vienas galinis ratas. Ir garinis traikas rėžėsi į namo sieną, važiuodamas 4 kilometrų per valandą greičiu. Po pirmosios nelaimės sekė antroji, Karo Ministras važiuodamas su šią transporto priemone iškrito. Visi puolė prie ministro, o triratis nuriedėjo toliau. Po šio incidento 1974 metais buvo nutrauktas šio garinio triračio projektas. Ši transporto priemonė dabar kaip garbinga automobilizmo istorijos dalis eksponuojama viename muziejuje Prancūzijoje. O jos išradėjas Nikolas-Džozepas Kugnotas tapo Prancūzijos automobilių pramonės simbolis.
Visą 19-ą amžių buvo kuriamos ir tobulinamos garo mašinos, ne tik kaip darbo reikmėms skirtos transporto priemonės, bet kaip ir asmeninės transporto priemonės. Tačiau benzininiai varikliai išstūmė iš rinkos garo variklius. Paskutinės garo mašinos buvo kuriamos iki XX amžiaus 30-ojo dešimtmečio. 1885 metais buvo sukurtas pirmasis benzininis triratis, jo išradėjas Karlas Benzas. Naujasis benzininis traikas buvo sukurtas važiuoti dviems žmonėms su nedideliu bagažu. Bendra triračio masė buvo 263 kilogramų, 100 kilogramų svėrė pats variklis. Variklis buvo keturtaktis vidaus degimo, vandeniu aušinamas, todėl pastoviai reikėdavo pilti ne tik benziną, bet ir vandenį. Galiniai ratai buvo sukami diržo ir grandinės pagalba ir turėjo labai paprastą diferencialą. Kuro bakas buvo 4.5 litro dydžio. Variklis turėjo net uždegimo žvakes ir „Rumkorfa" firmos elektros rites.
Variklis buvo 954 kūb. cm., turėjo 0.9 arklio galias prie 400 apsisukimų per minutę. O ant geros kelio dangos triratis pasiekdavo 14 - 16 kilometrų per valandą greitį. 1886 metų gamybos „Benz" turėjo jau didesnį, 1.7 litro variklį su 2.5 arklio galiomis. Šis traikas buvo gaminamas su dviejų laipsnių pavarų dėže. Tokio galingumo triratis galėdavo pasiekti 19 kilometrų per valandą greitį. Dabar Miuncheno muziejuje (Vokietija) lankytojai gali išvysti vieną iš 3 išlikusių „Benz" traikų. Prasidedant XX amžiui daug kam buvo per brangu turėti vienu ratu daugiau turinčias transporto priemonės, todėl triračių gamyba tik didėjo. Trijų, o ne keturių ratų transporto priemonę kainuoja sukurti pigiau ir paprasčiau. Jų dizainas paprastesnis ir dažnas triratis net neturėjo atbulinės pavaros. O pastariesiems buvo taikomi mažesni (kaip motociklo) mokesčiai. Veliau atsirado būtent triračiais specializuojančios kompanijos tokios kaip „Morgan". Ši kompanija sukūrė labai lengvą, dviejų priekinių ratų vienvietį triratį automobilį. Kuris buvo ne tik pigus, bet taip pat labai gerų dinaminių savybių. Žemiau esančioje nuotraukoje matyti 1912 metų „Morgan Runabout".
1919 metais buvo sukurtas „Morgan Aero" triratis automobilis. Kuris turėjo V formos motociklo variklį, kuris nebuvo paslėptas po variklio gaubtu. 1920 metų modelis buvo su aptakiu priekiniu langu ir patobulintu galinės dalies dizainu. O nuo 1923 metų „Morgan Aero" buvo galima įsigyti su visais stabdančiaisiais ratais. 3-ojo dešimtmečio pradžioje automobilis turėjo jau 3 laipsnių pavarų dėžę ir su atbuline pavara. Sportinės „Morgan" versijos vadinosi: „Aero Sports" ir „Aero Super Sports". Pastarieji buvo populiarūs tarp ekstremaliau mėgstančių važinėti entuziastų.
1952 metais Sovietų Sąjunga pradėjo gaminti „SMZ S1L" triračius automobilius (Prieš tai, labai populiarūs triračiai Sovietų Sąjungoje būdavo Kijeve surinkinėjami „KMZ K-1B", motociklai su lopšiu) . Tai mašina, kuri buvo specialiai sukurta žmonėms, suluošintiems per Antrąjį Pasaulinį karą. 123 kūb. cm variklis turėjo 4 arklio galias. Automobilis buvo dvivietis kabrioletas, pasiekiantis 30 kilometrų per valandą greitį. Iki 1956 metų buvo pagaminta 19 128 tokių mašinų, kurias veliau pakeitė galingesnis „SMZ S3L" modelis. Tai buvo praktiškai tas pats automobilis, tik su didesniu ir galingesniu varikliu. Triračiai nereikalavo papildomų įgūdžių, buvo labai lengvai valdomi, tačiau jų pravažumas buvo itin blogas. Automobiliai buvo valdomi tik rankomis ir neturėjo salono šildymo, o 1958 metais juos pakeitė automobilis su keturiais ratais.
2002 metais JAV kompanija „Corbin Motors" sukūrė automobilio ir motociklo hibridą „Merlin". Originalus modelis neturėjo durelių, vairuotojas tiesiog per šoną įlipa ir atsisėda ant sėdynės. Šis triratis skiriasi nuo įprastų, kadangi priekyje yra 2 ratai ir tik gale 1. Šis triratis automobilis pasiekia net 210 kilometrų per valandą greitį.
Dabar pasaulyje gausu praeityje pagamintų triračių motociklų, kurie turi tiesiog pritvirtintą lopšį prie šono: „Dnepr-12" (Sovietų Sąjunga), „BM8-P75" (Vokietija), „FN-1000-125M" (Belgija). Būdavo ir specialių lenktyninių triračių motociklų, kurių variklis buvo montuojamas šalia lopšio ir trečiojo rato. Šiais laikais gausu įvairiausių formų, dizainų ir konstrukcijų modernių triračių motociklų, kai kurie net turi milžiniškus sportinių automobilių variklius.
O štai Italijoje ir Japonijoje pristatymo kompanijos naudoja praktiškai vien triračius motociklus (mopedus). Ir įvairūs gamintojai laikas nuo laiko sukuria įdomus, futuristinius triračių automobilių koncepcinius modelius. Galima tik prognozuoti, kad ateityje triračiai automobiliai vėl sugrįš į gatves kaip patogi ir ekonomiška miesto susisiekimo priemonė.
