Norime pabrėžti, kad ne visi maži automobiliai yra tragiški. Keletas šio segmento atstovų turi visai kokybiškus interjerus, o valdymo savybės išties džiugina. Tačiau dauguma, bent už Atlanto pardavinėjamų mažų mašinų yra tragiškos. Vieninteliai tokias transporto priemones perka tokia žmonės, kurie yra ekstremaliai taupūs, o naujieji pirkiniai tebuvo plikos metalinės skarbonkės.
„Metro“ buvo pirmasis naujai sukurto „Geo“ prekinio ženklo modelis. „General Motors“ priklausęs naujasis rinkos žaidėjas gyvavo ganėtinai trumpai, o pagrindiniai siūlomi egzemplioriai buvo naujus ženkliukus gavę Japoniški automobiliai. Kai kurios iš šių mašinų buvo visai neprastos, tačiau „Geo“ siūlydavo bazines, visiškai plikas versijas. Gamintojas savo veiklą pradėjo 1989 metais, kuri tęsėsi iki 1997, o ilgiausiai pardavinėtas modelis „Metro“ paskutiniaisiais metais gavo „Chevrolet“ ženkliuką, tačiau jo gamyba buvo nutrauka 2001 metais.
Po „Geo“ ženkliuku visada slėpėsi „Suzuki Cultis“, kuris įvairiose pasaulio rinkose buvo pardavinėjamas skirtingais pavadinimais. „Suzuki“ šį modelį pradėjo gaminti 1983 metais, o porą metų jis buvo skirtas tik Japonijos rinkai. Eksportas prasidėjo 1985 metais ir tais pačiais metais dienos šviesą išvydo amerikietiškoji versija pavadinimu „Chevrolet Spirit“. Automobiliukas turėjo vieno litro kubatūros trijų cilindrų variklį. Taip pat buvo siūloma net turbininė mašinos versija. „Spirit“ nebuvo labai prastas variantas, tiesiog naujus ženkliukus gavęs paprastas Japoniškas mini automobilis. Situacija pasikeitė 1989 metais, kuomet „GM“ nusprendė transformuoti modelį į „Geo Metro“.
Viena iš pagrindinių prežasčių, kodėl „Metro“ buvo toks prastas automobilis buvo pats „GM“ valdybos požiūris į mažas mašinas. Amerikiečiai negalėjo įsivaizduoti, kaip jų tautiečiai gali nenorėti didelio, galingo automobilio. Jie niekada nesuprato, jog į mažą kėbulą sudėjus pakenčiamas medžiagas, protingai galingą variklį ir gerai sureguliuotą važiuoklę, tokį modelį būtų smagu turėti daugeliui. Tačiau „GM“ atrodė, jog mažus automobilius perka tik tie, kurie neturi pakankamai pinigų ir į tokius klientus žiūrėjo kaip į skurdžius. Dėl to, mažosios amerikietiškos mašinos buvo visiškas šlamštas su pigiais salonais, silpnais varikliais ir valdymo savybėmis, prilygstančiomis pirkinių vežimėliui.
Nors dabar padėtis kiek pasikeitė, tačiau 1989 metais startavęs „Geo“ prekinis ženklas savo gamoje turėjo vien prastus ir neįdomius modelius. Buvo prieita iki to, jog ratų gaubtai kainavo papildomus pinigus. „Metro“ buvo siūlomas su dviem variklių pasirinkimais – trijų cilindrų 53 arklius išvystančiu varikliu ir 70 arklio galių turinčiu keturių cilindrų agregatu. Tie, kas norėjo daugiau galios, galėjo užsukti į „Suzuki“ saloną, kur buvo siūlomas identiškas „Suzuki Swift“ su 100 arklio galių varikliu.
1995 metais debiutavo antroji „Metro“ karta, kuri buvo kiek geresnė už savo pirmtaką: kiek daugiau vietos salone, kiek geresnis variklis, kiek daugiau privalumų. Žodžiu, viskas kiek geriau. Šie patobulinimai nepadėjo stipriai padidinti pardavimų, tačiau modelis yra žinomas dėl to, kad pergyveno savo markę, o tai retai nutinka automobilizmo pasaulyje. Tačiau viskam ateina galas. Atėjo ir „Metro“ gyvavimo pabaiga, o tai nutiko 2001 metais.
Įdomu tai, kad 2008 metais buvo sulaukta „Geo Metro“ prisikėlimo. Prasidėjus ekonominei krizei, didelė dalis amerikiečių supanikavo ir nusprendė iš didelių pikapų persėsti į mažus, ekonomiškus automobilius, todėl pastebimai išaugo naudotų „Metro“ paklausa. Susidomėjimas naudotomis mini mašinos šoktelėjo du ar net tris kartus, tarp kurių buvo ir mūsų aptariamas modelis. Pasibaigus krizei, sumažėjo ir paklausa. Šiuo metu, naujų mažų automobilių pirkimai išlieka stabilūs, ne tik dėl pirkėjų persiorientavimo, bet ir dėl pačių gamintojų skiriamo dėmesio šiam segmentui. Tikimės, kad baisūs „Geo Metro“ laikai daugiau nebegrįš.
Norime pabrėžti, kad ne visi maži automobiliai yra tragiški. Keletas šio segmento atstovų turi visai kokybiškus interjerus, o valdymo savybės išties džiugina. Tačiau dauguma, bent už Atlanto pardavinėjamų mažų mašinų yra tragiškos. Vieninteliai tokias transporto priemones perka tokia žmonės, kurie yra ekstremaliai taupūs, o naujieji pirkiniai tebuvo plikos metalinės skarbonkės.
„Metro“ buvo pirmasis naujai sukurto „Geo“ prekinio ženklo modelis. „General Motors“ priklausęs naujasis rinkos žaidėjas gyvavo ganėtinai trumpai, o pagrindiniai siūlomi egzemplioriai buvo naujus ženkliukus gavę Japoniški automobiliai. Kai kurios iš šių mašinų buvo visai neprastos, tačiau „Geo“ siūlydavo bazines, visiškai plikas versijas. Gamintojas savo veiklą pradėjo 1989 metais, kuri tęsėsi iki 1997, o ilgiausiai pardavinėtas modelis „Metro“ paskutiniaisiais metais gavo „Chevrolet“ ženkliuką, tačiau jo gamyba buvo nutrauka 2001 metais.
Po „Geo“ ženkliuku visada slėpėsi „Suzuki Cultis“, kuris įvairiose pasaulio rinkose buvo pardavinėjamas skirtingais pavadinimais. „Suzuki“ šį modelį pradėjo gaminti 1983 metais, o porą metų jis buvo skirtas tik Japonijos rinkai. Eksportas prasidėjo 1985 metais ir tais pačiais metais dienos šviesą išvydo amerikietiškoji versija pavadinimu „Chevrolet Spirit“. Automobiliukas turėjo vieno litro kubatūros trijų cilindrų variklį. Taip pat buvo siūloma net turbininė mašinos versija. „Spirit“ nebuvo labai prastas variantas, tiesiog naujus ženkliukus gavęs paprastas Japoniškas mini automobilis. Situacija pasikeitė 1989 metais, kuomet „GM“ nusprendė transformuoti modelį į „Geo Metro“.
Viena iš pagrindinių prežasčių, kodėl „Metro“ buvo toks prastas automobilis buvo pats „GM“ valdybos požiūris į mažas mašinas. Amerikiečiai negalėjo įsivaizduoti, kaip jų tautiečiai gali nenorėti didelio, galingo automobilio. Jie niekada nesuprato, jog į mažą kėbulą sudėjus pakenčiamas medžiagas, protingai galingą variklį ir gerai sureguliuotą važiuoklę, tokį modelį būtų smagu turėti daugeliui. Tačiau „GM“ atrodė, jog mažus automobilius perka tik tie, kurie neturi pakankamai pinigų ir į tokius klientus žiūrėjo kaip į skurdžius. Dėl to, mažosios amerikietiškos mašinos buvo visiškas šlamštas su pigiais salonais, silpnais varikliais ir valdymo savybėmis, prilygstančiomis pirkinių vežimėliui.
Nors dabar padėtis kiek pasikeitė, tačiau 1989 metais startavęs „Geo“ prekinis ženklas savo gamoje turėjo vien prastus ir neįdomius modelius. Buvo prieita iki to, jog ratų gaubtai kainavo papildomus pinigus. „Metro“ buvo siūlomas su dviem variklių pasirinkimais – trijų cilindrų 53 arklius išvystančiu varikliu ir 70 arklio galių turinčiu keturių cilindrų agregatu. Tie, kas norėjo daugiau galios, galėjo užsukti į „Suzuki“ saloną, kur buvo siūlomas identiškas „Suzuki Swift“ su 100 arklio galių varikliu.
1995 metais debiutavo antroji „Metro“ karta, kuri buvo kiek geresnė už savo pirmtaką: kiek daugiau vietos salone, kiek geresnis variklis, kiek daugiau privalumų. Žodžiu, viskas kiek geriau. Šie patobulinimai nepadėjo stipriai padidinti pardavimų, tačiau modelis yra žinomas dėl to, kad pergyveno savo markę, o tai retai nutinka automobilizmo pasaulyje. Tačiau viskam ateina galas. Atėjo ir „Metro“ gyvavimo pabaiga, o tai nutiko 2001 metais.
Įdomu tai, kad 2008 metais buvo sulaukta „Geo Metro“ prisikėlimo. Prasidėjus ekonominei krizei, didelė dalis amerikiečių supanikavo ir nusprendė iš didelių pikapų persėsti į mažus, ekonomiškus automobilius, todėl pastebimai išaugo naudotų „Metro“ paklausa. Susidomėjimas naudotomis mini mašinos šoktelėjo du ar net tris kartus, tarp kurių buvo ir mūsų aptariamas modelis. Pasibaigus krizei, sumažėjo ir paklausa. Šiuo metu, naujų mažų automobilių pirkimai išlieka stabilūs, ne tik dėl pirkėjų persiorientavimo, bet ir dėl pačių gamintojų skiriamo dėmesio šiam segmentui. Tikimės, kad baisūs „Geo Metro“ laikai daugiau nebegrįš.
