Senosios mokyklos draugužiai

Neslėpsime, jog turime silpnybę klasikiniams amerikietiškiems automobiliams. Tai nebūtinai turi būti „Muscle" tipo automobiliai, tačiau apskritai. Nes šešto ir septinto dešimtmečio automobiliai pagaminti Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo tikros svajonės ant ratų.
Daugelis iki šiol argumentuoja, jog pats geriausias automobilių industrijos laikotarpis buvo būtent šeštas ir septintas dešimtmetis, kai pasaulį sukrėtė tokie automobiliai, kaip „Ford Mustang", „Chevrolet Camaro", „Lamborghini Miura", pirmosios kartos „BMW" 5 serija, „Ferrari Dino" ir t.t.
Šį kartą užklysime į žmogaus, kurio vardas Eddie, garažą, kuriame visu gražumu puikuojasi „Chevrolet Camaro" ir „Chevrolet Impala".


Kaip pats Eddie teigia, šiuos du automobilius jis vadina „Herrera brothers". Kodėl? Nes vienas automobilių priklauso jo broliui.
Nors daugelis tokio tipo automobilius stengiasi modifikuoti iki pačių smulkiausių detalių ir priversti juos skrieti neįtikėtinu greičiu, Edis ėjo kitokiu keliu. Keliu, kuriuo jam atrodė teisingiausia. Todėl abudu automobiliai patobulinti subtiliai, smulkmeniškai ir minimaliai. Vietoj išvirtusių ir itin didelio diametro lengvo lydinio ratlankių, Edis užmovė pakankamai klasikinės išvaizdos ratlankius, kurie atspindėtų tuometinę automobilių industrijos dvasią.


Broliai paklausti, kodėl įsigijo tokio tipo automobilius, o ne kažką europietiško ar japoniško, Edis net nedvejojęs atsakę, jog didžiausią įtaką padarė tėvai, o tiksliau tėtis, kuris visą gyvenimą buvo „Muscle" tipo automobilių akiratyje. Nenuostabu, jog pomėgiai ir simpatijos perduodamas iš kartos į kartą.


Edis labiausiai didžiuojasi tuo, jog abudu automobiliai yra patobulinti kitaip negu dabar yra madinga. „Herrera" vardą turintys automobiliai buvo tobulinami su vienu ir svarbiausiu kriterijumi - elegancija. Nors su tokiu automobiliu kasdien nenaudosi, nes iškyla patikimumo problemų, tačiau tai netrukdo su kuriuo nors automobiliu išvažiuoti pasivažinėti savaitgalį ar šiltą vasaros vakarą.
Tiesa, įdomu yra tai, jog šia liga užkrėtęs savo brolį, jis net nedvejojęs įsigijo „Chevrolet Impala". Dar vieną, labai ypatingą žaisliuką.


Kadangi šios istorijos pagrindinis herojus yra Edis, tad susitelkime ties „Camaro". Jis šį automobilį nusipirko dar būdamas vidurinėje mokykloje ir šį automobilį savo garaže turi jau aštuntus metus. Dėka jo tėvo įtakos, Edis iškart įsimylėjo svajonę, jog kada nors galės sau leisti nusipirkti ir eksploatuoti tokio tipo automobilį.
Edis neslėpdamas džiaugsmo pasakoja, kaip vyko pirmojo automobilio paieškos. Nors pirmieji žvilgsniai ir buvo nukreipti į „Camaro", tačiau ar daugelis gali įsigyti „Camaro", kaip pirmą automobilį? Visgi rodos, jog Edis gimė po laiminga žvaigždė, nes vieną šeštadienio rytą, Edžio tėtis jį pažadino ir su apatiniais išvilko į kiemą, kuriame stovėjo šis „Camaro". Pabandykite įsivaizduoti jausmą, kai prieš jūsų akis stovi „Camaro", o rakteliai nuo jo yra jūsų rankose.


Aišku automobilis buvo ne pačiame geriausiame stovyje. Laikui bėgant, Edis kartu su tėčiu ir broliu planavo pilnai restauruoti šį 1967 metais pagamintą „Camaro RS". Kaip patys matote, automobilis jau pilnai restauruotas, tačiau yra keletas smulkmenų, kurios buvo sumontuotos neseniai.
Edis galvodamas apie naujai sumontuotas detales varto akis ir galvoja. Reikėtų pradėti turbūt nuo „Hotchkis" firmos pakabos, „Classic Performance" stabdžių sistemos, „Corbeu" firmos sėdynių, „Boze ZE4" ratlankių. Net nedvejojęs, Edis priduria, jog norėtų kada nors įsidėti naują „LS" tipo motorą ir galbūt orinę pakabą.


Palikę ramybėje Edį, reikėtų sutelkti dėmesį į jo brolio „Impala". Ne ką mažiau svarbesnę ir ne ką mažiau gražesnę keturratę priemonę, kuri pasak Edžio brolio yra gyvenimo būdas.


Kaip ir brolis, Anthony įsimylėjo „Muscle" automobilius dar vaikystėje, o liga susirgo, kai išvydo brolio „Camaro" gyvai. Po ilgų paieškų ir literatūros skaitymų interneto platybėse, Anthony susirado 1967 metais pagamintą „Chevrolet Impala". Įdomiausia yra tai, jog Anthony savo išsvajotą automobilį įsigijo taip pat būdamas vidurinėje mokykloje.
Atrodo, jog broliai galvoja beveik taip pat, nes restauruodamas automobilį, jis norėjo išlaikyti kuo originalesnę automobilio išvaizdą. Nepridėti jokių lipdukų, per didelių ratlankių ar kitų nereikalingų „modų".
Dabar Anthony neslėpdamas šypsenos pasakoja, jog bijodavo su šiuo automobiliu važiuoti į mokyklą, dėl to, jog baiminosi, kad klasiokai kaip nors sugadins taip mylimą automobilį.


Kitaip negu Edžio „Camaro", ši „Impala" nebuvo tokia draugiška, nes kainuoja ne tik modifikacijos, bet ir dažni automobilio gėdimai, kurie atsirasdavo visiškai netikėtai. O kai kas nors sugenda tokio tipo automobilyje, reikėtų pradėti ruoštis piniginės laidotuvėms, nes sąskaitos buvo nežmoniškos. Visgi kantrybė ir užsispyrimas privedė iki to, jog daugiausiai bėdų keliantys komponentai buvo pakeisti „aftermarket" tipo firmų gaminiais ir bėdos staiga pasibaigė.


Anthony labiausiai didžiuojasi lengvo lydinio ratlankiais ir „LS" tipo benzininiu motoru, kuris išvysto maždaug 350 arklio galių. Nors tai nėra pats galingiausias, ekonomiškiausias ar žvitriausias variklis pasaulyje, tačiau šiam modeliui suteikia neįtikėtinos charizmos.


Taigi, štai tokie automobilių entuziastai gyvena anapus Atlanto. Jeigu turite savo istoriją, mielai pasidalinkite ja su mumis :
[email protected]

nuotraukos - Canibeat