Pats Antanas Juknevičius „FIA“ „Cross-Country“ ralio maratonuose yra labiausiai patyręs lietuvis. Per ilgą tarptautinę karjerą lenktynininkas įveikė visus šio čempionato etapus. Sėkmingiausiu savo pasirodymu jis laiko „Abu Dhabi Desert Challenge“ varžybas 2011 metais. Savo klasėje ten pavyko iškovoti pirmąją vietą, o absoliučioje įskaitoje A. Juknevičius buvo šeštas.
„Į Abu Dabį kasmet susirenka visas bekelės elitas, nes šis ralis būna labai gerai organizuotas. Jis turbūt antras pagal sudėtingumą po Dakaro, nes vyksta vienose įspūdingiausių pasaulyje kopų. Važiavimo sąlygas ten labai sunkina didelis karštis ir klampus smėlis, todėl komandoms penkias dienas tenka gerai paprakaituoti bandant įveikti nemažą atstumą.“ – pasakojo kopų ekspertu vadinamas lenktynininkas
Deja, tokios „treniruotės“ prieš Dakarą, privačiai komandai, smarkiai kirstų per kišenę. Pasak A. Juknevičiaus norint dalyvauti visuose pasaulio taurės etapuose būtinas mažiausiai 800 tūkstančių eurų biudžetas, tačiau tai dar ne galutinė suma, galinti smarkiai išaugti, todėl Dakare šiuo metu besivaržančios lietuviškos komandos apie „FIA“ „Cross-Country“ ralio maratonų taurę svajoja nedrąsiai ir dažniausiai renkasi įveikti bent po vieną etapą per metus.
Pirmą kartą lietuviams Dakare laimėjus greičio ruožą šių lenktynių liga sergantys tautiečiai vis garsiau ėmė svarstyti: ko reikia norint kilti dar aukščiau ir konkuruoti su gamyklinių komandų pilotais?
Dakaro legenda, Antanas Juknevičius, pripažįsta, lenktynininkui labai svarbu turėti greitą automobilį, ypač, jei maratonas pasitaiko toks greitas kaip šiemet. Tačiau geram pasirodymui reikalinga ne tik gera technika, bet ir nuolatinės treniruotės.
„Dakaras – kaip olimpinės žaidynės. Norint demonstruoti solidų rezultatą ir kovoti dėl prizinių vietų, būtina važiuoti „FIA“ „Cross-Country“ ralio maratonuose visus metus ir palaikyti formą. Stephanas Peterhanselis, Nasseras Al-Attiyah ir kiti aukščiausiose pozicijose esantys lenktynininkai yra tikriausi to pavyzdžiai. Per metus jie įveikia keturis ar penkis mini Dakarus ir nuolat jaučia lenktyninį pulsą.“ – atskleidė Antanas Juknevičius
„FIA“ „Cross-Country“ ralio maratonai kasmet skirtingose šalyse vyksta keturis-penkis kartus per metus. Šių lenktynių dalyviams kaskart tenka įveikti maždaug puse Dakaro distancijos – apie 3000 kilometrų ir už pasiektus rezultatus rinkti įskaitinius taškus.
Pirmą kartą lietuviams Dakare laimėjus greičio ruožą šių lenktynių liga sergantys tautiečiai vis garsiau ėmė svarstyti: ko reikia norint kilti dar aukščiau ir konkuruoti su gamyklinių komandų pilotais?
Dakaro legenda, Antanas Juknevičius, pripažįsta, lenktynininkui labai svarbu turėti greitą automobilį, ypač, jei maratonas pasitaiko toks greitas kaip šiemet. Tačiau geram pasirodymui reikalinga ne tik gera technika, bet ir nuolatinės treniruotės.
„Dakaras – kaip olimpinės žaidynės. Norint demonstruoti solidų rezultatą ir kovoti dėl prizinių vietų, būtina važiuoti „FIA“ „Cross-Country“ ralio maratonuose visus metus ir palaikyti formą. Stephanas Peterhanselis, Nasseras Al-Attiyah ir kiti aukščiausiose pozicijose esantys lenktynininkai yra tikriausi to pavyzdžiai. Per metus jie įveikia keturis ar penkis mini Dakarus ir nuolat jaučia lenktyninį pulsą.“ – atskleidė Antanas Juknevičius
„FIA“ „Cross-Country“ ralio maratonai kasmet skirtingose šalyse vyksta keturis-penkis kartus per metus. Šių lenktynių dalyviams kaskart tenka įveikti maždaug puse Dakaro distancijos – apie 3000 kilometrų ir už pasiektus rezultatus rinkti įskaitinius taškus.