Investuotojas ir bekelės lenktynių entuziastas – taip galima apibūdinti Saulių Jurgelėną. Dalyvavęs įvairiuose bekelės maratonuose – nuo Ladogos iki Dakaro – jis praėjusį savaitgalį kartu su Vaidotu Žala lenktyniavo Italijoje, „Baja Italia“ ralio reido pasaulio čempionato etape.
Ekipažas varžybų nebaigė – žymaus mechaniko Dariaus Biesevičiaus kurtą „SEAT Leone“ visureigį sustabdė gili vandens brasta, kurioje paskutinį kvapą išleido automobilio variklis. Tai – vienas iš techninių automobilio niuansų, kurie išaiškėja tik jį bandant sudėtingomis sąlygomis.
Vis tik pokalbis su S. Jurgelėnu – ne apie praėjusias lenktynes ar apie „SEAT Leone“ visureigį, o apie bekelės varžybas, jose tenkančius išbandymus ir apie tai, kodėl Dakare nelaimi jauni vairuotojai.
- Sauliau, esate dalyvavęs daugelyje bekelės varžybose. Patyrėte ne vieną nesėkmę, traumą, ne kartą – ir pavojų gyvybei. Kas jus vis traukia sugrįžti?
- Turbūt kiekvieną kartą traukia kaip iššūkis. Kaip alpinistams kalnai – įkopus į vieną viršūnę, norisi įkopti į kitą. Reikia naujų iššūkių. Kiekvienų varžybų finišas yra iššūkis, kurį norisi įveikti.
Mane patį labiau „veža“ ilgesnės varžybos – ne trumpalaikė kova, bent jau 5-6 dienų maratonai.
- Ralio maratono varžybose tenka kovoti su nuovargiu. Pasiklausius dalyvių pasakojimų, savaitę miegoti po 3-4 valandas per parą atrodo paranormalu – kaip jums tai pavyksta?
- Nuovargis jaučiasi, bet jo neanalizuoji ir apie tai tiesiog negalvoji. Galima lyginti su aktyvia darbo savaite, kai taip pat miegi po 3-4 valandas į parą, pavyzdžiui, ruošdamas kokį „grand“ projektą, kaip mano gyvenime yra buvę.
Kartais juokauju, kai greičio ruože būna ilga atkarpa, kurioje nieko diktuoti nereikia, pavyzdžiui, keliolikos kilometrų tiesioji, toje vietoje gali apsnūsti. Natūralu, kad tokiose vietose ar keliuose iš vieno greičio ruožo į kitą tas nuovargis pasibeldžia.
Kol važiuoji, esi užsiėmęs, tol viskas gerai. Varžybų azartas, adrenalinas, nežinau kaip tai įvardinti – gal tiesiog visas „hormonų kokteilis“; jis veikia, ir pats organizmas mobilizuojasi bei yra kitoks. Pajauti, kad mūsų galimybių ribos tam tikromis aplinkybėmis yra kur kas didesnės, žinoma, tam tikromis aplinkybėmis. Tuo metu kai įsipjauni ar nusidegini ir gyja viskas greičiau, ir neskauda.
Tačiau pasibaigus varžyboms nuovargis ima viršų – grįžęs po Dakaro beveik parą miegojau. Atsikeli, pavalgai, pasišlaistai ir vėl krenti.
- Produktyvumas lenktynėse skiriasi. Po pietų greičiausiai tiek vairuotojas, tiek šturmanas turi didesnę tikimybę padaryti klaidą nei ryte. Ar su tuo susiduriate ir kaip su tuo kovojate?
- Sistemos ne. Natūralu – tikiesi geriausio. Kai startuoji, žinai, kad greičio ruožas turi baigtis iki tamsos – taip organizatoriai paskaičiuoja. Tačiau būna visko, ir užsitęsia, ir finišuoji jau naktį. Kai finišuoji naktį, tai, kaip taisyklė, būna kažkokie rūpesčiai ir dėmesį nukreipi į tų rūpesčių sprendimą bei apie nieką daugiau negalvoji. Galvoji tik kaip pasiekti finišą, po jo – nukakti iki bivuako ir ten kažką užkandęs griūni miegoti.
Šturmanas prieš kiekvieną dieną turi pasiruošti kelio knygą. Yra buvę taip, kad naktį grįžus į bivuaką, pasiimi kitos dienos kelio knygą, o ją studijuoji jau važiuodamas ir pervažiavime darai vadinamuosius namų darbus. Tai yra geriau nei kelio knygą studijuoti vakare ir daryti klaidas.
- Palaikote sportinę formą? Kaip apskritai atrodo sportinės formos palaikymas šturmanui?
- Negalėčiau sakyti, kad aktyviai užsiimu sportavimu. Sportinė forma – ištvermė, fizinė ir psichologinė. Turi būti atsparus stresui, o darbe kiekvieną dieną kažkiek tą treniruoji. Sportinė forma... Prieš Dakarą kažkiek laksčiau, bėgiojau. Prieš „Baja Italia“ nieko nedariau, bet tai trumpos varžybos.
- Kiek svarbus yra vairuotojo ir šturmano komandinis darbas? Įmanoma pirmą kartą kartu važiuojančiam ekipažui pasiekti aukštų rezultatų?
- Sakyčiau, nebent abu yra profesionalai, ne pirmą kartą važiuojantys ralio reido disciplinoje. Kiek esu bendravęs su šturmanais, profesionalais, dauguma jų sakydavo, kad su iš klasikinio ralio atėjusiais vairuotojais šturmanams darbo daugiau – sunkiau palaikyti teisingą tempą ir neleisti įsikarščiuoti.
Kai bendravau su Carloso Sainzo šturmanu, jis sakė, kad ekipaže vienas kitu visiškai pasitiki. Daug metų varžybose dalyvaujantys profesionalai žino, kaip paskirstyti jėgas ir kaip elgtis įvairiose situacijose.
Dažniausiai du savo srities profesionalai gali važiuoti iš karto, tačiau ne veltui ilgus metus kartu važiuojantys tandemai pasiekia geresnių rezultatų.
- Galima būtų sakyti, kad ralio reidai skirti karjerą baigusiems WRC ar žiedinių lenktynių sportininkams? Pavyzdžiui, Dakaro automobilių klasėje nėra laimėjęs jaunesnis nei 35 metų amžiaus vairuotojas?
- Galbūt teisybė. Prieš pusantrų metų išsiverčiau norvegišką Petterio Solbergo interviu – ten jis prasitarė, kad turėjo pasiūlymą važiuoti Dakare, tačiau jo atsisakė. Specialistai komentavo, kad P. Solbergas, jeigu Dakare važiuotų taip, kaip ralyje, nenuvažiuotų net iki poilsio dienos – jam reikėtų važiuoti nuo keliolikos iki 20 proc. lėčiau, geriau paskirstyti jėgas. Kai šiuos žodžius pasakė Solbergui, jis nusijuokė ir pasakė, kad kol kas Dakare ir nevažiuos – jam reikia subręsti.
Yra daug pavyzdžių, kai pirmais metais ralio reido maratonuose iš WRC ar „žiedo“ atėję sportininkai nepasirodo gerai, tačiau po kelių metų demonstruoja aukštus rezultatus: jie išmoksta paskirstyti jėgas visam maratonui, o ne trumpai atkarpai.
Kita vertus, maratone dažniau keičiasi danga, atsiranda nežinomybės faktorius – tiek „žiede“, tiek ralyje pasitiki stenograma ir važiuoji nušlifuotomis trajektorijomis, o čia vietos improvizacijai yra daugiau. Sakoma, kad tai ateina su patirtimi ir išmintimi.
Galima sakyti, kad asmenybės branda yra viena pagrindinių savybių, leidžiančių pasiekti aukštus rezultatus.
- Kokius įvardintumėte pagrindinius skirtumus tarp „lietuviško Dakaro“ – „4x4 Perimetro“, - ir pasaulio ralio reido čempionato etapų, kaip praėjusį savaitgalį vykęs „Baja Italia“?
- Pagrindinis skirtumas – greičio ruožų kilometražas. „4x4 Perimetras“ yra mišinys tarp ištvermės ir trumpų etapų, kurie reikalauja greičio. Italijoje ar kituose „Baja“ etapuose yra labai mažai pervažiavimų, turi nuolatinį bivuaką, infrastruktūrą pasidarei vienoje vietoje, grįžai, viskas vietoje ir turi pakankamai laiko poilsiui.
Kaip taisyklė, „Baja“ etapai nevyksta smėlynuose – juose daromi maratonai, trunkantys savaitę ar ilgiau. Tai nėra visai raliniai ruožai, bet tai yra miksas tarp klasikinio ralio ir didesnio pravažumo reikalaujančių ruožų. Jos reikalauja tikslesnio darbo, greičio ir nuovargis nespėja pasireikšti. Tai tarsi sudėtingesnis ralis.
Perimetras tarsi įtraukia tam tikrą maratoninį elementą, kadangi negrįžti į tą pačią starto vietą – bivuakas vis kitoje vietoje, tad turi pasirūpinti, kad palaikymo komanda įrengtų minimalią stovyklą ir gautum pakankamai komforto į ją atvykęs.
Tas fizinis ir moralinis sekinimas yra gera treniruotė prieš maratonus. Jeigu per beveik tris paras kartu ekipaže jau prasideda nesutarimai, tai tokiam į savaitę trunkančius maratonus geriau nevažiuoti.
Dėl to ir latviai, ir kiti, pabandę „perimetrą“, sako, kad tai unikalus renginys – jis patikrina ištvermę ir kažkiek leidžia pasireikšti kitoms savybėms: greičiui ir šturmanų navigacijos gebėjimams. Taip pat – kaip ekipažas reaguoja kažkuriam nariui padarius klaidą. Svarbiausia į tai reaguoti šaltai ir priimti teisingus sprendimus.
Investuotojas ir bekelės lenktynių entuziastas – taip galima apibūdinti Saulių Jurgelėną. Dalyvavęs įvairiuose bekelės maratonuose – nuo Ladogos iki Dakaro – jis praėjusį savaitgalį kartu su Vaidotu Žala lenktyniavo Italijoje, „Baja Italia“ ralio reido pasaulio čempionato etape.
Ekipažas varžybų nebaigė – žymaus mechaniko Dariaus Biesevičiaus kurtą „SEAT Leone“ visureigį sustabdė gili vandens brasta, kurioje paskutinį kvapą išleido automobilio variklis. Tai – vienas iš techninių automobilio niuansų, kurie išaiškėja tik jį bandant sudėtingomis sąlygomis.
Vis tik pokalbis su S. Jurgelėnu – ne apie praėjusias lenktynes ar apie „SEAT Leone“ visureigį, o apie bekelės varžybas, jose tenkančius išbandymus ir apie tai, kodėl Dakare nelaimi jauni vairuotojai.
- Sauliau, esate dalyvavęs daugelyje bekelės varžybose. Patyrėte ne vieną nesėkmę, traumą, ne kartą – ir pavojų gyvybei. Kas jus vis traukia sugrįžti?
- Turbūt kiekvieną kartą traukia kaip iššūkis. Kaip alpinistams kalnai – įkopus į vieną viršūnę, norisi įkopti į kitą. Reikia naujų iššūkių. Kiekvienų varžybų finišas yra iššūkis, kurį norisi įveikti.
Mane patį labiau „veža“ ilgesnės varžybos – ne trumpalaikė kova, bent jau 5-6 dienų maratonai.
- Ralio maratono varžybose tenka kovoti su nuovargiu. Pasiklausius dalyvių pasakojimų, savaitę miegoti po 3-4 valandas per parą atrodo paranormalu – kaip jums tai pavyksta?
- Nuovargis jaučiasi, bet jo neanalizuoji ir apie tai tiesiog negalvoji. Galima lyginti su aktyvia darbo savaite, kai taip pat miegi po 3-4 valandas į parą, pavyzdžiui, ruošdamas kokį „grand“ projektą, kaip mano gyvenime yra buvę.
Kartais juokauju, kai greičio ruože būna ilga atkarpa, kurioje nieko diktuoti nereikia, pavyzdžiui, keliolikos kilometrų tiesioji, toje vietoje gali apsnūsti. Natūralu, kad tokiose vietose ar keliuose iš vieno greičio ruožo į kitą tas nuovargis pasibeldžia.
Kol važiuoji, esi užsiėmęs, tol viskas gerai. Varžybų azartas, adrenalinas, nežinau kaip tai įvardinti – gal tiesiog visas „hormonų kokteilis“; jis veikia, ir pats organizmas mobilizuojasi bei yra kitoks. Pajauti, kad mūsų galimybių ribos tam tikromis aplinkybėmis yra kur kas didesnės, žinoma, tam tikromis aplinkybėmis. Tuo metu kai įsipjauni ar nusidegini ir gyja viskas greičiau, ir neskauda.
Tačiau pasibaigus varžyboms nuovargis ima viršų – grįžęs po Dakaro beveik parą miegojau. Atsikeli, pavalgai, pasišlaistai ir vėl krenti.
- Produktyvumas lenktynėse skiriasi. Po pietų greičiausiai tiek vairuotojas, tiek šturmanas turi didesnę tikimybę padaryti klaidą nei ryte. Ar su tuo susiduriate ir kaip su tuo kovojate?
- Sistemos ne. Natūralu – tikiesi geriausio. Kai startuoji, žinai, kad greičio ruožas turi baigtis iki tamsos – taip organizatoriai paskaičiuoja. Tačiau būna visko, ir užsitęsia, ir finišuoji jau naktį. Kai finišuoji naktį, tai, kaip taisyklė, būna kažkokie rūpesčiai ir dėmesį nukreipi į tų rūpesčių sprendimą bei apie nieką daugiau negalvoji. Galvoji tik kaip pasiekti finišą, po jo – nukakti iki bivuako ir ten kažką užkandęs griūni miegoti.
Šturmanas prieš kiekvieną dieną turi pasiruošti kelio knygą. Yra buvę taip, kad naktį grįžus į bivuaką, pasiimi kitos dienos kelio knygą, o ją studijuoji jau važiuodamas ir pervažiavime darai vadinamuosius namų darbus. Tai yra geriau nei kelio knygą studijuoti vakare ir daryti klaidas.
- Palaikote sportinę formą? Kaip apskritai atrodo sportinės formos palaikymas šturmanui?
- Negalėčiau sakyti, kad aktyviai užsiimu sportavimu. Sportinė forma – ištvermė, fizinė ir psichologinė. Turi būti atsparus stresui, o darbe kiekvieną dieną kažkiek tą treniruoji. Sportinė forma... Prieš Dakarą kažkiek laksčiau, bėgiojau. Prieš „Baja Italia“ nieko nedariau, bet tai trumpos varžybos.
- Kiek svarbus yra vairuotojo ir šturmano komandinis darbas? Įmanoma pirmą kartą kartu važiuojančiam ekipažui pasiekti aukštų rezultatų?
- Sakyčiau, nebent abu yra profesionalai, ne pirmą kartą važiuojantys ralio reido disciplinoje. Kiek esu bendravęs su šturmanais, profesionalais, dauguma jų sakydavo, kad su iš klasikinio ralio atėjusiais vairuotojais šturmanams darbo daugiau – sunkiau palaikyti teisingą tempą ir neleisti įsikarščiuoti.
Kai bendravau su Carloso Sainzo šturmanu, jis sakė, kad ekipaže vienas kitu visiškai pasitiki. Daug metų varžybose dalyvaujantys profesionalai žino, kaip paskirstyti jėgas ir kaip elgtis įvairiose situacijose.
Dažniausiai du savo srities profesionalai gali važiuoti iš karto, tačiau ne veltui ilgus metus kartu važiuojantys tandemai pasiekia geresnių rezultatų.
- Galima būtų sakyti, kad ralio reidai skirti karjerą baigusiems WRC ar žiedinių lenktynių sportininkams? Pavyzdžiui, Dakaro automobilių klasėje nėra laimėjęs jaunesnis nei 35 metų amžiaus vairuotojas?
- Galbūt teisybė. Prieš pusantrų metų išsiverčiau norvegišką Petterio Solbergo interviu – ten jis prasitarė, kad turėjo pasiūlymą važiuoti Dakare, tačiau jo atsisakė. Specialistai komentavo, kad P. Solbergas, jeigu Dakare važiuotų taip, kaip ralyje, nenuvažiuotų net iki poilsio dienos – jam reikėtų važiuoti nuo keliolikos iki 20 proc. lėčiau, geriau paskirstyti jėgas. Kai šiuos žodžius pasakė Solbergui, jis nusijuokė ir pasakė, kad kol kas Dakare ir nevažiuos – jam reikia subręsti.
Yra daug pavyzdžių, kai pirmais metais ralio reido maratonuose iš WRC ar „žiedo“ atėję sportininkai nepasirodo gerai, tačiau po kelių metų demonstruoja aukštus rezultatus: jie išmoksta paskirstyti jėgas visam maratonui, o ne trumpai atkarpai.
Kita vertus, maratone dažniau keičiasi danga, atsiranda nežinomybės faktorius – tiek „žiede“, tiek ralyje pasitiki stenograma ir važiuoji nušlifuotomis trajektorijomis, o čia vietos improvizacijai yra daugiau. Sakoma, kad tai ateina su patirtimi ir išmintimi.
Galima sakyti, kad asmenybės branda yra viena pagrindinių savybių, leidžiančių pasiekti aukštus rezultatus.
- Kokius įvardintumėte pagrindinius skirtumus tarp „lietuviško Dakaro“ – „4x4 Perimetro“, - ir pasaulio ralio reido čempionato etapų, kaip praėjusį savaitgalį vykęs „Baja Italia“?
- Pagrindinis skirtumas – greičio ruožų kilometražas. „4x4 Perimetras“ yra mišinys tarp ištvermės ir trumpų etapų, kurie reikalauja greičio. Italijoje ar kituose „Baja“ etapuose yra labai mažai pervažiavimų, turi nuolatinį bivuaką, infrastruktūrą pasidarei vienoje vietoje, grįžai, viskas vietoje ir turi pakankamai laiko poilsiui.
Kaip taisyklė, „Baja“ etapai nevyksta smėlynuose – juose daromi maratonai, trunkantys savaitę ar ilgiau. Tai nėra visai raliniai ruožai, bet tai yra miksas tarp klasikinio ralio ir didesnio pravažumo reikalaujančių ruožų. Jos reikalauja tikslesnio darbo, greičio ir nuovargis nespėja pasireikšti. Tai tarsi sudėtingesnis ralis.
Perimetras tarsi įtraukia tam tikrą maratoninį elementą, kadangi negrįžti į tą pačią starto vietą – bivuakas vis kitoje vietoje, tad turi pasirūpinti, kad palaikymo komanda įrengtų minimalią stovyklą ir gautum pakankamai komforto į ją atvykęs.
Tas fizinis ir moralinis sekinimas yra gera treniruotė prieš maratonus. Jeigu per beveik tris paras kartu ekipaže jau prasideda nesutarimai, tai tokiam į savaitę trunkančius maratonus geriau nevažiuoti.
Dėl to ir latviai, ir kiti, pabandę „perimetrą“, sako, kad tai unikalus renginys – jis patikrina ištvermę ir kažkiek leidžia pasireikšti kitoms savybėms: greičiui ir šturmanų navigacijos gebėjimams. Taip pat – kaip ekipažas reaguoja kažkuriam nariui padarius klaidą. Svarbiausia į tai reaguoti šaltai ir priimti teisingus sprendimus.
