Puiki proga telkti vyčių kavaleriją

Ramūnas Žilionis
Jau kelis metus tarp automanų sklando nuomonė, kad siekiant geresnių rezultatų Dakaro ralyje, vertėtų lietuviams apsijungti. Ypač tai atrodo aktualu šiais metais, kai pasiekta net 12 vieta finiše. Juk suprantame, kad kitais metais norėsime dar geresnių pasiekimų. Tačiau ar be kitokio priėjimo prie šių lenktynių tai įmanoma?
Mano nuomone, bene vienintelis būdas Dakaro rezultatų lentelėje pasiekti dešimtuką, yra profesionalios komandos atsiradimas, o ne visų trijų, šiais metais automobilių įskaitoje važiavusių lenktynininkų, apsijungimas. Manau, kad dėl rėmėjų ir asmenybių tai neįmanoma. O, pagaliau, pirmos Lietuvoje lenktynių komandos atsiradimas, į kurią lenktynininkas būtų kviečiamas ne vienkartiniam pasivažinėjimui, o visus metus atlikti lenktynininko darbo, atrodo tampa būtinas.
Autosportas Lietuvoje nevirsta profesionaliu
Deja, reikia pripažinti, kad kai visame pasaulyje įvairiausio lygio lenktynėse dominuoja profesionalios komandos, mūsų šalyje bolidų vairuotojai „patys šoka, patys dainuoja". Jiems vietoj to, kad tik galvotų, kaip tapti greitesniems, tenka telkti organizaciją aplink save. Pirkti bolidą, ieškoti mechanikų, komandos narių, eiti pas rėmėjus, suplanuoti kiekvieną smulkmeną. Taigi vairavimui lieka, duok Dieve, 20 procentų nuo viso laiko. Ar tai normalu? Čia panašiai, kaip pavyzdžiui, ar būtų normalu Lietuvos krepšinio rinktinės vyrams po varžybų valyti aikštelės grindis ir skalbtis savo aprangą? Net kaimyninėse šalyse yra tokios komandos, kurios vilioja mūsų vairavimo talentus. Tai kodėl mes nenorime jiems suteikti šanso Lietuvoje? Tokių komandų atsiradimas iš esmės pakeistų autosporto lygmenį mūsų šalyje, nes prie vairo sėstų ne geriausi vadybininkai, bet greičiausi lenktynininkai.
Jei turi pinigų - esi lenktynininkas
Dar praeitame amžiuje įsivyravęs postsovietinis požiūris į autosportą deklaravo, kad jei turi pinigų, gali būti automobilių sportininkas. Taip, autosportas yra labiausiai brangstanti sporto šaka pasaulyje. Taip, didžioji dalis garsiausių pasaulio autosportininkų yra iš šeimų, kurios juos rėmė finansiškai ir padėjo pritraukti asmeninių rėmėjų. Tačiau nei vienas iš jų viešai nepasakoja, kad jam automobiliai nerūpi. Tačiau galintis sau leisti tai pasakyti lenktynininkas, šią sporto šaką padaro pramoga ir paskui atsiranda tokių nesusipratimų, kaip Šalčiūtės noras dalyvauti ilgų distancijų lenktynėse. Ir tai ne šios „Facebook“ personos bėda, o dar užsilikusi vyraujanti mūsų šalyje tendencija. Tikiu, kad profesionalių komandų atsiradimas leis po truputį tai keisti.  Nes jei Meilutytė pasakytų, kad nemėgsta vandens, paspringtų trečdalis Lietuvos. Kažkaip keistai nuskambėtų, ar ne?
Benai, kodėl tu?
Todėl, kad tu geriausias. Įrodei savo darbais, kad esi geriausias autorinkodaros specialistas Marijos žemėje. Tai, kad dvi savaites metuose nežiūrimos televizijos reitingai šauna į viršų, nes per ją rodoma Dakaro apžvalga parodo, kad tavo strateginis mastymas, užsispyrimas ir taktiniai sprendimai pasiekia nerealių rezultatų. Todėl pažadėk, kad pagalvosi, ar nevertėtų tapti komandos lyderiu ir sutelkus dar didesnes pajėgas šturmuoti Pietų Amerikos kopas. Juk pats puikiai supranti, kad tai ne tik asmeninės karjeros klausimas, o ir puiki galimybė dar smarkiau skleisti vyčio idėją. Padėti Lietuvai parodyti, kad čia gyvena išskirtinio talento žmonės. Pagaliau autosportą pakelti į pasaulinių standartų lygmenį. Ir, žinoma, supranti, kad vienas vytis tik karys, o daug vyčių sudaro kavaleriją. Šimtus metų tai buvo nenugalima,  baimę ir pagarbą kelianti kariuomenės dalis.