Žvyrkeliai, pravažinėti vieškeliai ar tiesiog eiliniai miško takeliai prieš šimtmetį buvo įprasti ruožai, kuriais nuolatos zujo įvairios transporto priemonės, tačiau pažangesnės infrastruktūros istorija prasidėjo dar 1908 metais.
1908 metais JAV buvo atidarytas pirmasis modernus kelias – „Long Island Motor Parkway“, kuris buvo nutiestas išskirtinai automobiliams, jame buvo įrengti apsauginiai barjerai, o transporto priemonės galėjo patogiai riedėti betonine danga.
Čia taip pat buvo draudžiama vaikščioti arkliams ir pėstiesiems, tačiau tai nebuvo greitkelis. Pirmasis modernus tokio tipo kelias buvo nutiestas Italijoje.
„Autostrada dei Laghi“ (Ežerų greitkelis) – pirmasis pasaulyje modernus greitkelis, sujungęs Milaną su Komo ir Maggiore ežerais. Piero Puricelli iniciatyva pradėtas projektas transporto priemonėms buvo atidarytas 1924 metais.
Galbūt tai nėra sutapimas, tačiau P. Puricelli pagalbos ranką ištiesę Arturo Mercanti ir Alfredo Rosselli taip pat ženkliai prisidėjo prie „Autodromo Nazionale di Monza“ lenktynių trasos atsiradimo.
Pirmojo ir vienintelio Italijos greitkelio atidarymo ceremonijoje dalyvavo ne tik visuomenės grietinėlė, žurnalistai, bet ir karalius Viktoras Emanuelis III.
Pirmosios diskusijos apie greitkelį prasidėjo dar 1920-ųjų pradžioje, o projektiniai pasiūlymai buvo patvirtinti 1922 metais.
P. Puricelli pasiūlymas nutiesti greitkelį tuomet buvo laikomas nelogišku ir netgi futuristišku.
Prieš 100 metų Italijoje tebuvo apie 85 000 transporto priemonių, tad tik galite įsivaizduoti kaip į tokio projekto naudą žiūrėjo didžioji dalis visuomenės. Vis dėlto, P. Puricelli atkaklumas nugalėjo.
Pirmasis Italijos ir pasaulio greitkelis turėjo po vieną eismo juostą, kiekvienos juostos plotis siekė 11-14 metrų, o kelio danga buvo sudaryta iš betoninių plokščių. Apskritai, greitkelio statybos tuomet kainavo 90 mln. lirų, o ją nutiesti padėjo 4 000 darbininkų.
P. Puricelli suprasdamas, jog šis projektas valstybei kainuos milžiniškus pinigus, jis iškart pasiūlė mokamo kelio idėją. Kaip ir dabar, norint važiuoti šiuo keliu, vairuotojai turėjo sustoti specializuotose stovėjimo aikštelėse ir įsigyti leidimą.
Verta pažymėti, kad mokesčio dydis priklausė ne tik nuo transporto priemonės tipo, bet ir jos galingumo. Transporto priemonės, kurių galingumas neviršijo 17 arklio galių, kelio mokesčio dydis siekė 12 lirų, turintiems iki 26 arklio galių galingumo motorą – 17 lirų, o galingesnėms – 20 lirų. Motociklų savininkai turėjo sumokėti 9 lirus, autobusai – nuo 40 iki 60 lirų.
Pirmasis magistralinis kelias Lietuvoje – 1939 metais
Kaip ir daugelis Rytų Europos šalių, automobilizacija į Lietuvą atvyko gerokai vėliau negu vakaruose, o ir bet kokią spartesnę plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, tuometinės vyriausybės atstovai nusprendė imtis priemonių, kurios leistų pagerinti jau nutiestų plentų būklę ir tuo pačiu leistų toliau plėtoti reikiamą kelių tinklą. Tuomet dėmesys buvo sutelktas į Klaipėdos kraštą, su kuriuo susisiekimas buvo problematiškas.
Atsižvelgiant į šios krypties svarbą, 1929 metais buvo pradėtas tiesti Žemaičių plentas – iš Kauno į Klaipėdą.
195,5 kilometrų ilgio ruožas buvo iškilmingai atidarytas 1939 metų liepos 9 dieną. Tais pačiais metais buvo atidarytas Aukštaičių plentas, kuris sujungė Cinkiškes, Kėdainius, Panevėžį, Pasvalį ir Biržus.
Sekantis Lietuvos kelių tinklo plėtros ir remonto etapas vyko jau po Antrojo pasaulinio karo. Jeigu 1945 metų pabaigoje Lietuvoje buvo šiek tiek daugiau nei 100 kilometrų asfaltuotų kelių.
Pirmoji moderni, keturių eismo juostų magistralė, jungianti Vilnių ir Kauną buvo pradėta tiesti 1960 metais, o atidaryta 1970 metais. Sekantis etapas, sujungęs Kauną ir Klaipėdą, buvo atidarytas 1987 metais.
