„Peugeot Traveller“, kaip ir „Spacetourer“ ir „ProAce Verso“ bei krovininiai šių modelių analogai, naudoja modulinę „PSA“ inžinierių sukurtą platformą. Platformą, kurią iš pradžių naudojo tik lengvieji „Citroen“ ir „Peugeot“ markės modeliai. „EMP2“ vardu pavadinta platforma yra panaši į „VAG“ koncerno naudojamą „MQB“. Ji inžinieriams leido sukurti įvairaus dydžio automobilius, pradedant nuo mažyčių miesto hečbekų iki štai tokių keleivinių ir pakankamai ilgų „Peugeot Traveller“.
Kadangi naujoji „Peugeot“ kompanijos būdas buvo sukurta ant lengviesiems automobiliams skirtos platformos, jis naudoja lengvuosiuose automobiliuose matytus dyzelinius variklius, o tiksliau - 1,6 arba 2,0 litrų darbinio tūrio.
Trumpiausią ratų bazę turintis ir pats pigiausias „Traveller“ modelis iš gamyklos išrieda su 1,6 litro, vos 95 arklio galias ir 210 Nm sukimo momentą turinčiu motoru. Ilgesnį, 3275 mm, ratų bazė turinčios versijos gauna pajėgesnę 1,6 litro motoro versiją su 115 arklio galių ir 300 Nm arba 2,0 litrų jėgos agregatą, kuris priklausomai nuo versijos išvysto 150 AG ir 370 Nm arba 177 AG ir 400 Nm. Būtent pastaroji 2,0 litrų motoro versija buvo sumontuota į mano bandytą „Peugeot Traveller“, kuris taip pat buvo aprūpintas beveik visa įmanoma komforto įranga.
Erdvė pasireikšti
Aukštas, ilgas ir platus - žodžiai, kurie netinka norint apibūdinti dinamišką automobilį. Net ir paralelinėje visatoje „Peugeot Traveller“ tikrai nėra dinamiškas automobilis ir jis juo net nenori būti. Nepaisant didžiulių išmatavimų, automobilis valdosi kaip vidutinės klasės „Peugeot 508“. Skirtumas tik tas, jog už jūsų yra šiltnamį primenanti erdvė ir aukšta sėdėsena, kuri prilygsta pilnaverčiams visureigiams. Tad jeigu mėgstate šūkauti ant kitų eismo dalyvių, sėdint už „Peugeot Traveller“ vairo tai galėsite daryti su didžiuliu malonumu.
Bandant įsitaisyti „Peugeot Traveller“ vairuotojo pozicijoje, į akis iškart krenta gerai atrodančios, kokybiškai surinktos ir tvirtos apdailos medžiagos. Nors jas liesti nėra labai malonu, tačiau turint tokią mašiną yra svarbiau ne malonus liesti plastikas, o surinkimo kokybė. Juk tokio tipo mašinos kelyje praleidžia žymiai daugiau laiko negu didžioji dalis lengvųjų automobilių.
Kol viena ranka bando reguliuoti elektrinės sėdynės atlošą, akys toliau stebi „Peugeot Traveller“ interjerą. Prietaisų skydelyje jokių stebuklų, vairas - tipinis ir jau matytas kituose „Peugeot“ modeliuose, centrinė konsolė - lietimui jautrus ekranas su aibe funkcijų, o po juo - klimato kontrolės valdymas ir šoninių durų valdymas.
Tiek vairuotojo, tiek keleivio duryse yra milžiniškos dėtuvės, kuriose tilptų ne tik planšetė, piniginė, automobilio dokumentai, 1 litro vandens butelis, bet ir dar didesnis kiekis įvairiausių daiktų. Tačiau ji yra taip žemai, jog norint surasti ką nors toje „dėžutėje“ nėra labai patogu. Arba visą mantą krausite į keleivio dureles ir liepsite šalia sėdinčiam keleiviui rūpintis užkandžiais, gėrimais ar įkroviklio paieškomis arba turėsite sustoti ir tada pradėti jums reikalingų daiktų paieškas.
Neįprastoje ir nesu įsitikinęs ar patogioje vietoje yra sumontuotas automatinės pavarų dėžės veikimo ratukas. Pasukate vieną kartą - automobilis važiuoja atbuline eiga, pasukate dar kartą - įsijungia neutrali pavara, ratuką pasukate dar kartą - automobilis važiuoja į priekį. Prie šio „prietaiso“ reikia priprasti, nes pirmųjų manevravimų ankštoje stovėjimo aikštelėje metu pastebėjau, jog ranka bando ieškoti tradicinės pavarų perjungimo svirties.
Gręžiamės į komforto zoną, kuri yra už vairuotojo ir keleivio sėdynių. Nors tai yra mažytė smulkmena, bet norint patekti iš priekinės automobilio dalies į galinę, nereikia išlipti iš automobilio. Reikia tiesiog atlenkti vairuotojo sėdynės porankį, atsistoti ir tiesiog praeiti pro tarpą esantį tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių. Patogu? Dar ir kaip.
Antroje sėdynių eilėje yra trys suaugusiems žmonėms skirtos vietos, atlenkiami staliukai, atskiras oro kondicionierius ir net normalus elektros lizdas, kuris leis prijungti nešiojamo kompiuterio, mobilaus telefono, planšetinio kompiuterio ar bet kurio kito elektrinio prietaiso įkroviklį.
Trečioje sėdynių linksmybių mažiau. Nors paskutinėje sėdynių eilėje vietos taip pat netrūksta, tačiau sėdint pačiame automobilio gale apima klaustrofobijos jausmas. Situacija pasikeistų užsisakius automobilį su kitokia sėdynių išdėstymo konfigūracija, kai antra sėdynių eilė atsukta į trečią ir tarp jų būna sumontuotas pakankamai didelis staliukas.
Plaukiam
Užteks neršti po automobilio interjerą, džiaugtis nuotoliniu būdu atsidarančiomis šoninėmis durimis ar masažuojančiomis sėdynėmis. Laikas spausti „Start“ mygtuką ir sukti kilometrus, ir įsitikinti ar „Peugeot Traveller“ tinkamas automobilis kelionėms.
Po pakankamai aukšta, bet trumpa priekine dalimi tūnantis dyzelinis variklis mano bandytame modelyje buvo suporuotas su šešių laipsnių automatine pavarų dėže. Nepaisant 2 tonų automobilio svorio, 400 Nm sukimo momentą išvystantis dyzelinis variklis šią būdą į priekį tempia pakankamai žvalia ir užtikrintai. Kadangi didžiausias sukimo momentas pasiekiamas varikliui pasiekus 2000 aps/min., automobilis visuomet gali spėti su srautu ir neatsilikti nuo kitų greitkelyje, kuriame jis jaučiasi geriausiai.
Kaip ir dera tokiam automobiliui, „Traveller“ pakaba nėra standi. Ji buvo sukonfigūruota komfortui, jog galėtų sugerti kelio nelygumus. Tai jam sekasi daryti pakankamai gerai, tačiau kai kelias tampa kalnuotesnis, tuomet jaučiatės kaip ant supamosios kedės. Tai ypač jaučiasi, kai pervažiuoji šiuolaikinius gulinčių policininkų kalniukus.
Tolimose kelionėse automobilis jaučiasi užtikrintai. Prancūzijoje pagamintas keliauninkas geriausiai jaučiasi kai užmiesčio keliais važiuojate 90 - 100 km/val. greičiu, o jeigu jūsų kelionė tęsiasi greitkeliu, tuomet reikėtų palaikyti 110 - 120 km/val. greitį. Reikalaujant didesnių pastangų iš variklio ir automobilio ne tik ženkliai padidina vidutines kuro sąnaudas, bet ir aerodinaminį triukšmą, kuris nėra labai malonus. Taip pat padidėja automobilio jautrumas šoniniam vėjui.
Prieš išsileidžiant į tolimą kelionę po Lietuvą, norėjau sau sakyti tik vieną klausimą - „Ar po keletos dienų vairuojant „Peugeot Traveller“ aš dar galėsiu į jį pažiūrėti?“
Kelionės pradžioje į „Traveller“ žiūrėjau skeptiškai, nes man atrodė, jog tai tik dar viena būda su ratais. Gera žinia yra ta, jog tai nėra tik dar viena būda ant ratų.
„Peugeot Traveller“, man asmeniškai, yra šių metų maloni staigmena. Lengvas valdymas, patogus ir išmanus interjeras, lengviesiems automobiliams būdingos saugumo technologijos ir svarbiausia - komfortas, kuris net ir įveikus 1000 kilometrų apsaugos jūsų sėdimąją ir nugarą nuo skausmų.
MUMS PATIKO
- Patraukli kaina
- Lengvas valdymas
- Pakankamai ekonomiškas variklis
- Sklandžiai veikianti automatinė pavarų dėžė
- Pagirtina garso izoliacija
- Nuotoliniu būdų valdomos šoninės durys
- Išmani automatinė greičio palaikymo kontrolė
MUMS NEPATIKO
- Tikrai nėra pats gražiausias automobilis pasaulyje
- Per mažai vairo reguliavimo galimybių
- Paini informacijos ir pramogų sistema
- Nepatogioje vietoje sumontuoti puodukų laikikliai
