„Peugeot“ žvaigždė
Po labai sėkmingo „Peugeot 504“ pasirodymo visame pasaulyje, pasitikėjimo savimi nestokojantys prancūzai 1979 metų kovą, Ženevos automobilių parodoje pristatė modelį, kuris tapo pilnaverčiu „Peugeot 504“ įpėdiniu.
Kaip ir visų pamėgtas „504“, naujasis modelis tapo truputėlį platesnis, ilgesnis ir erdvesnis. Patobulinę daugybę senojo modelio komponentų, automobilio išvaizda buvo patikėta sukurti „Pininfarina“ ir „Peugeot“ dizaino departamentams. Tuo tarpu automobilio interjeras buvo sukurtas žmogaus, kuris tuomet visame pasaulyje buvo žinomas dėl savo darbų „Mercedes Benz“ ir „BMW“ kompanijose.
„Peugeot 505“ labai greitai tapo bestseleriu įvairiose Vakarų Europos ir net Afrikos šalyse. Europiečiai šį automobilį pamėgo dėl puikiai kelio nelygumus sugeriančios pakabos, erdvaus interjero ir žvitrių benzininių bei dyzelinių variklių. Tuo tarpu Afrikos gyventojai šį automobilį įsimylėjo dėl pakankamai tvirtos ir paprastos konstrukcijos, bei ištvermingų komponentų, kurie nepavesdavo nuvažiavus net ir 200 tūkst. kilometrų.
Paskutinis
„Peugeot 505“ iki pat 1986 metų nesiskundė nei pirkėjų dėmesiu, nei paklausa. Tačiau „Peugeot“ vadovams pamačius kiek kainuoja pagaminti priekiniais ratais varomą automobilį ir palyginus kaštus su klasikinės komponuotės mašina - jiems iššoko akys.
1984 metais buvo nuspręsta sukurti ne vieną, bet du priekiniais ratais varomus automobilius, kurie galėtų padidinti „Peugeot“ pardavimus ne tik Vakarų Europoje, bet ir Jungtinėse Valstijose. Kol inžinieriai plušo ties „405“ ir „605“, 1986 metais „Peugeot“ atnaujino „505“ modelių gamą, truputėlį pakėlė kainą ir pradėjo sedano arba universalo kėbulu gaminamą modelį pozicionuoti tame pačiame lygyje kaip „BMW“ ir „Mercedes Benz“.
Kai 1987 metais „Peugeot“ pristatė mažesnį „405“, susidomėjimas „505“ modeliu pradėjo mažėti. Kompaktiškesnis, modernesnis ir pigesnis sedanas pirkėjus domino labiau nei aukštesnės klasės, tačiau puikią reputaciją turintis „Peugeot 505“. Paklausa mažėjo iki pat 1989 metų pavasario, kol galiausiai automobilio gamyba buvo trumpam sustabdyta. Su įvairiomis pertraukomis „505“ serijinėje gamyboje išsilaikė iki 1992 metų. Per trylika gamybos metų „Peugeot“ visame pasaulyje pardavė 1,351,254 modelio vienetų.
Turbo
„Peugeot 505“ buvo komplektuojamas su įvairaus galingumo benzininiais ir dyzeliniais varikliais. Tačiau „Peugeot 505“ modelių gamos skanėstu buvo net trys versijos.
Dinamiškoji „505 GTI“ versija buvo komplektuojama su 2.2 litro, keturių cilindrų varikliu, kuris išvystė 130 arklio galių. Vos 1300 kilogramų sveriantis sedanas iki 100 km/val. įsibėgėdavo per maždaug 10 sekundžių ir pasiekdavo 187 km/val. maksimalų greitį. Neįspūdinga? Tada užlipkime vienu laipteliu aukščiau.
„505 V6“ - iš pavadinimo jau supratote, jog ši modelio versija buvo varoma šešių cilindrų benzininiu varikliu. Priklausomai nuo pagaminimo metų, variklis išvystė 170 arba 190 arklio galių.
Trečioji, paskutinė automanams skirta versija, buvo vadinama „Peugeot 505 Turbo“. Kaip ir „GTI“, taip ir „Turbo“ versija turėjo 2.2 litro, techniškai identišką keturių cilindrų motorą. Skirtumas buvo tik vienas - „Garrett“ turbina. Ankstyvieji „Turbo“ modeliai turėdavo 150 arklio galių, vėliau galia ūgtelėjo iki 170, o 1984 metais „Peugeot“ pristatė versiją, kurios pajėgumas siekė 200 arklio galių!
