„Deutsche Tourenwagen Masters“ arba Vokietijos kėbulinių automobilių lenktynių čempionatas - viena populiariausių lenktynių serijų Europoje, kuris visuomet sugebėdavo prisitaikyti prie atsiradusių naujovių ir kitaip negu Formulė 1, sugebėjo išlaikyti kvapą gniaužiančių varžybų faktorių.
„DTM“ čempionatas evoliucionavo ir savo vardą keitė ne vieną kartą, tačiau varžybų ir čempionato principas visuomet išlikdavo tas pats - kiekvienas dalyvis, nusprendęs lenktyniauti šiame čempionate, privalo turėti galimybę bent vieną kartą iškovoto pergalę. Konkurencingumas visuomet buvo šio čempionato organizatorių prioritetas.
„DTM“ varžybų serija tarp gamintojų labai sparčiai išpopuliarėjo devinto dešimtmečio viduryje, kuomet buvo patvirtintas naujas reglamentas, leidęs drastiškai sumažinti bolidų kūrimo ir eksploatacijos išlaidas. Iš pradžių prie naujai iškeptos serijos prisijungė „BMW“, „Ford“ bei „Mercedes Benz“, tačiau netrukus jų gretas papildė „Rover“, „Volvo“ ir „Opel“, kuri lenktynių trasoje visuomet stengėsi nurungti savo didžiausią konkurentą - „Volkswagen“. Tokie modeliai kaip : „Ascona“, „Rekord“ ir „Kadett“ buvo labai dažnai matomi žiedinių lenktynių trasoje, tačiau prasidėjus devintam dešimtmečiui, kompanijos vadovai nusprendė sumažinti finansavimą autosporto divizijai, todėl nenuostabu, jog akimirksniu pradėjo kristi ne tik markės įvaizdis, bet ir rezultatai lenktynių trasose.
Kaip bebūtų keista, tačiau „Opel“ vadovai manė, jog šios markės autosporto divizija turėtų orientuotis į ralį, o tiksliau - „Group B“ ir „Group S“ čempionatus, kurie sulaukdavo didžiulio žiniasklaidos ir automanų dėmesio. Deja, visi planai sugriuvo po to, kai tarptautinė autosporto federacija nusprendė sustabdyti „Group B“ ir „Group S“ čempionatus. Ant ledo likę „Opel“ inžinieriai nežinojo kur dėti ralio varžyboms paruoštą „
Kadett“, tad vietoj to, kad varžyboms paruoštą bolidą pastatytų į muziejų, jie tam tikrus komponentus ir sprendimus pritaikė naujam ir kuklesniam ralio bolidui - „Opel Kadett GSi 16V“.
Priekiniais ratais varomas mažylis buvo pakankamai greitas ir žavingas, tačiau ralio pasaulyje didesnio dėmesio nesulaukė. Laikas sugrįžti prie apvaliojo stalo ir iš naujo apgalvoti autosporto strategiją!
„Opel“ vadovai pradėję ieškoti naujų sporto šakų, atkreipė dėmesį į sparčiai populiarėjančią „DTM“ lenktynių seriją, kuriai dėmesį parodė ne vienas gamintojas. Nenorėdami daugiau gaišti laiko, iš tamsių dirbtuvių buvo ištrauktas „Opel Kadett GSi“. Jis buvo išvežtas į „Irmscher“ specialistų dirbtuves, kuriose automobilis buvo paruoštas dalyvauti klasėje, kurių variklių tūris neviršijo 2 litrų.
1988 metais į lenktynių trasą išriedėjęs „Opel Kadett“, per dvejus metus nepademonstravo įdomesnių rezultatų. Nors markės gerbėjai džiaugėsi matydami ant trijų ratų skrendantį „Opel Kadett“, tačiau „Opel“ vadovams reikėjo tik vieno - pergalių ir čempionų titulo.
„Opel“ autosporto divizijos specialistai norėdami patenkinti vadovų norą, ėmėsi radikalių permainų. Kompaktiškas hečbekas buvo nurašytas, o į jo vietą stojo didžiulis ir iš pirmo žvilgsnio - nerangus „Opel Omega“ sedanas. Sprendimas pasirinkti šį automobilį buvo neįprastas, ypač atsižvelgiant į konkurentų pasirinkimus. Juk „BMW M3“ ar „Mercedes Benz 190E“ buvo kompaktiškesni ir lengvesni automobiliai.
Vis dėlto, tokį sprendimą „Opel“ inžinieriai priėmė dėl vienos ir paprastos priežasties - jie neturėjo kito pasirinkimo. „Opel Omega“ buvo vienintelis automobilis, kuris iš gamyklos išriedėdavo su galiniais varomaisiais ratais. Be to, jis vienintelis buvo komplektuojamas su pakankamai galingais motorais.
„Opel“ į lenktynių trasą išleido bolidą, kuris buvo sukurtas „Opel Omega 300 24V“ pagrindu. Bendro naudojimo keliams skirtas modelis džiaugdavosi turėdamas 204 arklio galias ir 270 Nm sukimo momentą išvystantį motorą, tačiau „DTM“ varžyboms paruoštas jėgos agregatas turėjo išvystyti žymiai daugiau.
„Irmscher“ specialistų pagalba 6 cilindrų variklio pajėgumas išaugo iki 360 arklio galių ir 338 Nm! Šis ženklus pokytis leido dideliam sedanui iki 100 km/val. įsibėgėti vos per 5,5 sekundės ir pasiekti net 300 km/val. maksimalų greitį.
Radikalus „Opel“ inžinierių sprendimas pasiteisino su kaupu. „Opel Omega 3000 24 DTM“ sugebėjo varžytis su čempionato lyderiais, tačiau pergalių, deja, jam iškovoti nepavyko. Kodėl? Dėl vienos elementarios priežasties - automobilis buvo per sunkus.
„BMW M3“ anuomet svėrė vos 980 kilogramų, „Mercedes Benz 190E“ tik 990 kilogramų. Tuo tarpu „Opel“ specialistų kūrinys svėrė 1130 kilogramų. Skirtumas - minimalus, tačiau lenktynių trasoje tai didžiulis trūkumas.
„Opel“ situaciją vėliau pablogino „Audi“ pasirodymas. Šios kompanijos inžinieriai į „DTM“ čempionatą atsivežė dar ilgesnį ir sunkesnį bolidą, tačiau jį į priekį varė itin pajėgus 8 cilindrų motoras, kuris kompensavo didesnį svorį.
Po keletos alinančių metų, vokiškų automobilių gamintoja „Opel“ į pergalių kelią sugrįžo tik po to, kai pristatė „
Opel Calibra DTM“ ir „Opel Astra DTM“.
„Deutsche Tourenwagen Masters“ arba Vokietijos kėbulinių automobilių lenktynių čempionatas - viena populiariausių lenktynių serijų Europoje, kuris visuomet sugebėdavo prisitaikyti prie atsiradusių naujovių ir kitaip negu Formulė 1, sugebėjo išlaikyti kvapą gniaužiančių varžybų faktorių.
„DTM“ čempionatas evoliucionavo ir savo vardą keitė ne vieną kartą, tačiau varžybų ir čempionato principas visuomet išlikdavo tas pats - kiekvienas dalyvis, nusprendęs lenktyniauti šiame čempionate, privalo turėti galimybę bent vieną kartą iškovoto pergalę. Konkurencingumas visuomet buvo šio čempionato organizatorių prioritetas.
„DTM“ varžybų serija tarp gamintojų labai sparčiai išpopuliarėjo devinto dešimtmečio viduryje, kuomet buvo patvirtintas naujas reglamentas, leidęs drastiškai sumažinti bolidų kūrimo ir eksploatacijos išlaidas. Iš pradžių prie naujai iškeptos serijos prisijungė „BMW“, „Ford“ bei „Mercedes Benz“, tačiau netrukus jų gretas papildė „Rover“, „Volvo“ ir „Opel“, kuri lenktynių trasoje visuomet stengėsi nurungti savo didžiausią konkurentą - „Volkswagen“. Tokie modeliai kaip : „Ascona“, „Rekord“ ir „Kadett“ buvo labai dažnai matomi žiedinių lenktynių trasoje, tačiau prasidėjus devintam dešimtmečiui, kompanijos vadovai nusprendė sumažinti finansavimą autosporto divizijai, todėl nenuostabu, jog akimirksniu pradėjo kristi ne tik markės įvaizdis, bet ir rezultatai lenktynių trasose.
Kaip bebūtų keista, tačiau „Opel“ vadovai manė, jog šios markės autosporto divizija turėtų orientuotis į ralį, o tiksliau - „Group B“ ir „Group S“ čempionatus, kurie sulaukdavo didžiulio žiniasklaidos ir automanų dėmesio. Deja, visi planai sugriuvo po to, kai tarptautinė autosporto federacija nusprendė sustabdyti „Group B“ ir „Group S“ čempionatus. Ant ledo likę „Opel“ inžinieriai nežinojo kur dėti ralio varžyboms paruoštą „
Kadett“, tad vietoj to, kad varžyboms paruoštą bolidą pastatytų į muziejų, jie tam tikrus komponentus ir sprendimus pritaikė naujam ir kuklesniam ralio bolidui - „Opel Kadett GSi 16V“.
Priekiniais ratais varomas mažylis buvo pakankamai greitas ir žavingas, tačiau ralio pasaulyje didesnio dėmesio nesulaukė. Laikas sugrįžti prie apvaliojo stalo ir iš naujo apgalvoti autosporto strategiją!
„Opel“ vadovai pradėję ieškoti naujų sporto šakų, atkreipė dėmesį į sparčiai populiarėjančią „DTM“ lenktynių seriją, kuriai dėmesį parodė ne vienas gamintojas. Nenorėdami daugiau gaišti laiko, iš tamsių dirbtuvių buvo ištrauktas „Opel Kadett GSi“. Jis buvo išvežtas į „Irmscher“ specialistų dirbtuves, kuriose automobilis buvo paruoštas dalyvauti klasėje, kurių variklių tūris neviršijo 2 litrų.
1988 metais į lenktynių trasą išriedėjęs „Opel Kadett“, per dvejus metus nepademonstravo įdomesnių rezultatų. Nors markės gerbėjai džiaugėsi matydami ant trijų ratų skrendantį „Opel Kadett“, tačiau „Opel“ vadovams reikėjo tik vieno - pergalių ir čempionų titulo.
„Opel“ autosporto divizijos specialistai norėdami patenkinti vadovų norą, ėmėsi radikalių permainų. Kompaktiškas hečbekas buvo nurašytas, o į jo vietą stojo didžiulis ir iš pirmo žvilgsnio - nerangus „Opel Omega“ sedanas. Sprendimas pasirinkti šį automobilį buvo neįprastas, ypač atsižvelgiant į konkurentų pasirinkimus. Juk „BMW M3“ ar „Mercedes Benz 190E“ buvo kompaktiškesni ir lengvesni automobiliai.
Vis dėlto, tokį sprendimą „Opel“ inžinieriai priėmė dėl vienos ir paprastos priežasties - jie neturėjo kito pasirinkimo. „Opel Omega“ buvo vienintelis automobilis, kuris iš gamyklos išriedėdavo su galiniais varomaisiais ratais. Be to, jis vienintelis buvo komplektuojamas su pakankamai galingais motorais.
„Opel“ į lenktynių trasą išleido bolidą, kuris buvo sukurtas „Opel Omega 300 24V“ pagrindu. Bendro naudojimo keliams skirtas modelis džiaugdavosi turėdamas 204 arklio galias ir 270 Nm sukimo momentą išvystantį motorą, tačiau „DTM“ varžyboms paruoštas jėgos agregatas turėjo išvystyti žymiai daugiau.
„Irmscher“ specialistų pagalba 6 cilindrų variklio pajėgumas išaugo iki 360 arklio galių ir 338 Nm! Šis ženklus pokytis leido dideliam sedanui iki 100 km/val. įsibėgėti vos per 5,5 sekundės ir pasiekti net 300 km/val. maksimalų greitį.
Radikalus „Opel“ inžinierių sprendimas pasiteisino su kaupu. „Opel Omega 3000 24 DTM“ sugebėjo varžytis su čempionato lyderiais, tačiau pergalių, deja, jam iškovoti nepavyko. Kodėl? Dėl vienos elementarios priežasties - automobilis buvo per sunkus.
„BMW M3“ anuomet svėrė vos 980 kilogramų, „Mercedes Benz 190E“ tik 990 kilogramų. Tuo tarpu „Opel“ specialistų kūrinys svėrė 1130 kilogramų. Skirtumas - minimalus, tačiau lenktynių trasoje tai didžiulis trūkumas.
„Opel“ situaciją vėliau pablogino „Audi“ pasirodymas. Šios kompanijos inžinieriai į „DTM“ čempionatą atsivežė dar ilgesnį ir sunkesnį bolidą, tačiau jį į priekį varė itin pajėgus 8 cilindrų motoras, kuris kompensavo didesnį svorį.
Po keletos alinančių metų, vokiškų automobilių gamintoja „Opel“ į pergalių kelią sugrįžo tik po to, kai pristatė „
Opel Calibra DTM“ ir „Opel Astra DTM“.
