Kitokia pradžia
Jurgiui visuomet patiko greiti, galingi automobiliai, bet su lenktynėmis jis nieko bendro neturėjo iki pat 30-ties. Į autosportą jis atėjo per visišką atsitiktinumą, kurį dabar prisimindamas stebisi ir pats.
„2013-ųjų pabaigoje su „Bunasta“ išvažiavome į pirmą parodą Baltarusijoje. Įsikūrėme šalia sunkvežimių padangų atstovų, kurių stende buvo montavimo staklės ir padangos – visiems buvo aišku, kuo jie užsiima. O pas mus – stalas, kėdė ir darbuotojas su lankstinukais. Mes niekuo neišsiskyrėm iš kitų ir nebuvom įdomūs“, – nuviliančią patirtį prisiminė J.Adomavičius.
Sprendimo idėja jam šovė visai netikėtai. „Pavasarį apsilankiau „Litexpo“ ir įrankių stende pamačiau sportinį automobilį. Prie jo net eilė stovėjo. Man tai buvo tobula idėja – kol žmonės laukė eilėje, darbuotojai galėjo keistis kortelėmis ir bendrauti. Iš karto žinojau, kad turiu turėti savo lenktyninį automobilį“, – neįprastą pradžią pasakojo Jurgis.
Tuo metu jis turėjo BMW 318 ir paskyrė savo „kregždę“ įmonės sportinio automobilio projektui. Automobilyje greitai atsirado 3 litrų variklis, saugos lankai, platesnės arkos ir kiti tikrai lenktynių mašinai reikalingi dalykai.
Jurgis prisiminė su juo jau kitais metais išvažiavęs į parodą Varšuvoje. „Stendo viduryje stovėjo BMW, o kolegos vos spėjo mesti vizitines į taurę. Ryškus oranžinis automobilis labai traukė, leidome fotografuotis, sėstis į vidų, sulaukėm daug dėmesio.
Dalis galvojo, kad dirbame su lenktynėmis, bet pardavėjai turėjo laiko pakalbėti, išaiškinti, kad teikiame finansinį garantą vežant krovinius į Rytus. Paskui tą patį pratęsėme trasoje su klientais. Ta mašina uždirbo labai daug kontaktų ir padėjo mūsų žmonėms lengviau kalbėti“, – atskleidė J.Adomavičius.
Tą kartą Lenkijoje „Bunasta“ gavo apdovanojimą iš parodos organizatorių už geriausią prisistatymą, o taip pat sėkmingai BMW suveikė ir kitose parodose, ypač Rytų šalyse.
Nuo ko pradėti lenktyniauti?
Gerus metus automobilis buvo naudojamas tik parodoms ir klientų pasivažinėjimams iki kol vis daugiau žmonių ėmė klausinėti Jurgio, kodėl jis pats nevažiuoja į lenktynes.
„Tada fiziškai nespėjau. Neturėjau laiko nei mokytis, nei važiuoti. Daug kas įsivaizduoja, kad jei gatvėje gerai vairuoja, tai reiškia, kad žiauriai geras lenktynininkas yra – buvau iš tų. Gal todėl galvojau, kad sėsiu ir pavarysiu, bet labai greitai nusileidau ant žemės. Gatvė visiškai skiriasi nuo trasos“, – neslėpė jis.
Jurgis pripažino, kad tuokart jam nepadėjo net legendinio autosporto trenerio Jono Dereškevičiaus mokymai, nes neturėdamas jokios patirties trasoje jis negalėjo priimti net paprasčiausių dalykų.
Todėl nusprendė grįžti prie pačių autosporto pagrindų – važinėti į slalomus bei Kačerginės žiedą ir ieškoti informacijos trasoje. Beieškodamas žinių jis susipažino ir su Ignu Palaima.
„Kai neturi nieko, nežinai net ko reikia, kad išvažiuotum į lenktynes – padangos, slėgiai, pasiruošimas yra tamsus miškas. Ignas davė bendrą supratimą, rūpinosi kaip vedlys.
Jis taip pat davė gerą patarimą, kaip išmokti greitai važiuoti – tiesiog reikia važiuoti. Kuo daugiau važiuosi, tuo daugiau patirties atsiranda. Jis buvo teisus – tada atsiranda daugiau vietos mokytis ir analizuoti. Mes važiuodavom visur, kur tik buvo slalomo vakarai, turėjom daug treniruočių“, – pasakojo J.Adomavičius.
Bet pernai jiems besiruošiant 1006 km lenktynėms nutiko nelaimė – BMW bandęs mechanikas Nemuno žiede patyrė avariją ir kelis kartus vertėsi. Jis nesusižeidė, bet mašina buvo sudaužyta nepataisomai.
Pinigų klausimas
Tada Jurgiui teko priimti sunkų pasirinkimą, ką daryti toliau. „Už tuos pinigus buvo galima susimokėti už vietą viename iš geriausių automobilių, bet pasirinkau palaikyti komandą, kuri palaikė mane, kai to reikėjo“, – sakė jis.
Todėl maratoninėms lenktynėms buvo atgaivinta senutė „Honda Integra“, kuri ne tik atnešė „Bunasta by Žaibelis motorsport“ komandai 1006 km lenktynių pergalę savo klasėje, bet su ja Jurgis ir toliau dalyvauja „Fast Lap“ lenktynėse.
Jis neslėpė, kad nepaisant automobilio amžiaus, juo startuoti lenktynėse nėra pigu. Šįmet dalyvavimas 1006 km lenktynėse komandai atsiėjo 25 tūkst. eurų, o pernai – dvigubai daugiau.
„Bet rezultatai yra. Mūsų klientai yra transporto įmonės, o partneriai dirba su transporto įmonėmis, todėl toks būdas bendrauti neformalioje aplinkoje prie automobilių labai tinka. Taip randame naujų sričių, galima atsipalaiduoti ir tiesiog pažinti žmones“, – aiškino J.Adomavičius.
Ko reikia rėmėjams?
Jis pastebėjo, kad rėmėjus pritraukti bandantys sportininkai labai dažnai siūlo ne tai, ko verslui iš tikrųjų reikia.
„Dažnai lenktynininkai pasirūpina savo automobiliu, bet rėmėjo neturi nei kaip priimti, nei ką jam pasiūlyti. „Pravešiu tavo lipduką“ nieko neduoda šiais laikais.
Didžiausia grąža yra pats renginys. Dažniausiai verslai tikisi, kad bus padaryta šventė, kur galima ateiti su klientu. Palapinė, reklama, užkandžiai – tai yra geras pavyzdys, kai viskuo pasirūpinta, o partneris gali ateiti ir mėgautis“, – patarė J.Adomavičius.
Sportininkas ir pats komandai ieško daugiau partnerių, kuriems būtų aktualus tas pats svečių ratas, nes taip pavyktų ir sumažinti išlaidas, ir geriau užimti svečius, kurie neretai nustemba kai Jurgis atsiprašo iš pokalbio, nes jam reikia sėsti prie vairo.
Naujausias J.Adomavičiaus laukiantis iššūkis – naktinės „Autoplius Fast Lap“ lenktynės, vyksiančios jau šį šeštadienį Nemuno žiedo trasoje. Prie „Ąžuolo“ posūkio „Bunasta by Žaibelis motorsport“ komanda paruošė žiūrovų zoną komandos gerbėjams su muzika bei griliu.
„Lenktynės – tai ne vien automobiliai. Tai ir būdas bendrauti, susitikti su draugais, kolegomis bei tiesiog būdas atsipalaiduoti ir išsikrauti po darbo savaitės“, – sakė J.Adomavičius.
