Inga Juškevičiūtė automobilių sporte ne naujokė. Per 6 metus, kuomet užsiima šia veikla, moteris sukaupė nemažai patirties įvairių autosporto renginių organizavimo, vadovavimo komandoms, pranešimų autosporto temomis rengimo, bendradarbiavimo su užsienio šalių žiedo čempionatų organizatoriais srityse. Žiedinių lenktynių bendruomenė išreiškusi pasitikėjimą I. Juškevičiūte išrinko ją į Lietuvos automobilių sporto federacijos žiedo komiteto pirmininkės pareigas. Kaip teigia pati Inga, naujosios pareigos jai – iššūkis, kurį sutiko su malonumu.
Kaip ir kodėl susidomėjote automobilių sportu?
Automobilių sportu domiuosi nuo pat vaikystės, kaip ir pačiais automobiliais. Sunkiau būtų atsakyti „kodėl“, nes savo šeimoje lenktynininkų neturiu. Bet kiek prisimenu, jau vaikystėje broliui pavydėdavau per Kalėdas gautos mašinytės, o gražūs automobiliai priversdavo gatvėje atsisukti dažniau, nei berniukai.
Dar prieš pradėdama dirbti su automobilių sporto renginiais rašiau apie juos. Gaila, bet šiandien vis rečiau prisėdu prie savo tinklaraščio jiauto.blogas.lt. Pradžioje svajonė buvo tiesiog rašyti apie „bolidus“ ir užsiimti žurnalistika, paskui supratau, kad noriu ne tik stebėti, bet ir pati prisidėti. Kaip organizatorė šiame sporte „maluosi“ maždaug 5 metai. Viskas prasidėjo nuo „ASFA Motor Show“ – drifto „Žalgirio arenoje“, po to pasipylė slalomai, žiedo varžybos, raliai.
Kodėl iš daugelio autosporto šakų Jūsų dėmesį labiausiai patraukė žiedas?
Žiedas turi savo žavesį. Tie startai, kuomet rikiuojasi daug galingos, žavios ir panašios technikos, kuomet žaidžia taktika ir strategija bei sportininkų kompetencijos, o ne piniginių tūris. Tai prikausto akį.
Kodėl nusprendėte kandidatuoti į žiedo komiteto pirmininkės pareigas?
Kaip jau minėjau, automobilių sporte nesu naujokė. Dirbau ne tik Lietuvoje, bet ir kartu su organizatoriais iš Latvijos, užsiimančiais Baltijos šalių čempionatų (BEC 4H ir BaTCC) organizavimu. Jau keli metai užsiimu šios serijos lenktynių viešinimu Lietuvoje – kad čempionate dalyvaujantys sportininkai būtų motyvuoti lenktyniauti, siekti, būtų matomi ir galėtų džiaugtis bei didžiuotis savo pasiektais rezultatais. Būtent šios bendruomenės palaikymas ir buvo didžiausia motyvacija tapti žiedo komiteto pirmininke: smagu, kad sportininkai vertino mano darbą iki šiol, o dar smagiau, kad pasitiki mano kompetencija ateities darbuose. Juk būtent dėl sportininkų komitetas ir turi dirbti. Kaip ir sakiau, mėgstu iššūkius, tad manyčiau, čia dar vienas jų.
Esate organizavusi nemažai autosporto renginių ir vadovavusi komandoms. Pavyzdžiui merginų komandai „Sostena–Renault Sport“, o ar pati dažnai sėdate už sportinio automobilio vairo?
Jau keturi metai kaip vadovauju vis kokiai nors komandai. Šiemet jau antrąjį sezoną iš eilės vadovausiu lenktynininkams iš Rusijos „Saburov Racing Team“, kurie, beje, atstovaus Lietuvos klubui – taigi, galima sakyti, populiariname Lietuvos lenktynes ir už jos ribų.
Sportinio automobilio vairas rankose, žinoma, tik uždarose trasose, atsiranda retokai, ir tai – tik mėgėjiškai. Nesakyčiau, kad nepatinka, bet vienu užpakaliu visų kėdžių neapsėsi. Kartais turi susidėlioti prioritetus taip, kad rezultatas iš visų veiklų būtų maksimaliai geras. Galbūt sunku bus patikėti, bet organizavimas ar vadovavimas komandai atneša tikrai daug adrenalino.
Kaip šiuo metu galėtumėte apibūdinti žiedo padėtį Lietuvoje? Kokias pagrindines problemas bei privalumus matote?
Tai labai platus ir kompleksinis klausimas: ir gerai norisi apibūdinti, ir blogai. Sunku kalbėti apie sporto šaką, kuri turi ilgą sportininkų sąrašą, bet neturi geros trasos. Tai – pagrindinė problema, sudėliojanti be galo daug taškų ant „i“ tiek sportininkams, tiek organizatoriams. Sunku populiarinti sporto šaką, kurios gyvavimui būtina infrastruktūra yra prastos būklės. Atvažiavus į „Nemuno žiedą“ darosi liūdna, nuvykus į Latvijos ir Estijos trasas – kažkiek gėda. Žinoma, trumpųjų nuotolių lenktynės gali vykti ir vyksta Lietuvoje – tačiau, organizuojant ištvermės lenktynes, dalyviams pigiau vykti lenktyniauti į Estiją, nei techniką atstatinėti po kelių valandų pasivėžinimo Kačerginėje.
Vis dėlto, turime ir kuo pasidžiaugti: lyginant su kitomis Baltijos šalimis, lietuviai turi labai ilgą lenktynininkų sąrašą. Džiugu ir tai, kad mūsų visuomenė bręsta, kur kas atsakingiau žiūrima į automobilių sportą ir saugumą. Džiaugiuosi ir dėl „Autoplius.lt Fast Lap“ varžybų organizatorių ir federacijos susitarimo dėl Lietuvos čempionato organizavimo. Šios serijos lenktynių organizatoriai – tikrai stiprūs. Aš kartais kaip tas katinas Leopoldas noriu, kad visi gyventų draugiškai. Bet koks teisingas susitarimas ir suvokimas, kad visi dirbame autosporto vardan, būtent ir padeda to tikslo pasiekti. Na, o mokytis ir tobulėti visiems ir visada yra kur.
Kokius esminius tikslus sieksite įgyvendinti per pirmininkavimo laikotarpį?
Manau, esminiai tikslai nesikeičia nuo tų, kuriuos siekta įgyvendinti komitete prieš tai: svarbiausia – priemonės, kuriomis jų bus siekiama. Prioritetais išlieka ir automobilių sporto populiarinimas ir, žinoma, žemesnių lygų varžybų organizavimo galimybės, siekiant dėsningai auginti lenktynininkus-profesionalus, diskutuojame ir apie mono klasės atsiradimą. Savaime suprantama, kad daugeliui procesų vien vidinės motyvacijos neužtenka ir tai kaštų nepadengia, viskam reikalingas biudžetas. Šalia daug darbų norisi turėti ilgą priemonių ir būdų sąrašą, kad tie darbai būtų vykdomi sklandžiai ir kokybiškai, tad užsiimsime ir Lietuvos čempionatų rėmėjų paieška. Veikti komitetas tikrai turi ką, jau nekalbant apie natūraliai suvokiamus kasdienius klausimus, sportininkų problemas ir, žinoma, komunikaciją su automobilių sporto bendruomene. Norisi, kad lenktynininkai LASF matytų ne kaip „baubą“, o kaip tuos, kurie dirba jų labui ir padeda. Tuo labiau, kad kiekvienas sportininkas ir yra federacijos dalis.
Dar vienas iš tikslų – populiarinant žiedą pratinti visuomenę, kad automobilių sporte yra gerokai daugiau sporto šakų, nei tik ralis. Tikrai dažnai tenka išgirsti žmones raliu įvardinant apskritai visą automobilių sportą.
Kaip manote, koks efektyviausias būdas paskatinti žmones domėtis žiedu?
Manau, kad arba jie tuo domisi, arba ne. Mezgėjo nepriversi domėtis šachmatais, jeigu jam tai visiškai neaktualu. Mano nuomone, čia didžioji problema ne tame, kad mažai kas nors domisi žiedu apskritai, o tame, kad mažai žmonių domisi žiedu Lietuvoje, nors su malonumu stebi „Formulės 1“ ar „LeMano“ lenktynių transliacijas. Tačiau ir to negalėčiau absoliutinti: nuvykus į „ENEOS 1006 km“ lenktynes, į „Fast Lap“ varžybas matome, kad, iš tikrųjų susidomėjimas yra tikrai didelis. O čia jau matematika paprasta: kiekvienas iš renginio turi gauti tai, ko tikisi: dalyviai – kokybišką renginį, žurnalistai – medžiagą straipsniams, o žiūrovai – galingos technikos bei „daug garso ir šviesų“.
Todėl, sakyčiau, žiedo populiarumo receptas – dėsningas federacijos, organizatorių, žurnalistų, ir, netgi pačių sportininkų darbas. Efektyviausias būdas – pastangos, analizė ir progresas.
Inga Juškevičiūtė automobilių sporte ne naujokė. Per 6 metus, kuomet užsiima šia veikla, moteris sukaupė nemažai patirties įvairių autosporto renginių organizavimo, vadovavimo komandoms, pranešimų autosporto temomis rengimo, bendradarbiavimo su užsienio šalių žiedo čempionatų organizatoriais srityse. Žiedinių lenktynių bendruomenė išreiškusi pasitikėjimą I. Juškevičiūte išrinko ją į Lietuvos automobilių sporto federacijos žiedo komiteto pirmininkės pareigas. Kaip teigia pati Inga, naujosios pareigos jai – iššūkis, kurį sutiko su malonumu.
Kaip ir kodėl susidomėjote automobilių sportu?
Automobilių sportu domiuosi nuo pat vaikystės, kaip ir pačiais automobiliais. Sunkiau būtų atsakyti „kodėl“, nes savo šeimoje lenktynininkų neturiu. Bet kiek prisimenu, jau vaikystėje broliui pavydėdavau per Kalėdas gautos mašinytės, o gražūs automobiliai priversdavo gatvėje atsisukti dažniau, nei berniukai.
Dar prieš pradėdama dirbti su automobilių sporto renginiais rašiau apie juos. Gaila, bet šiandien vis rečiau prisėdu prie savo tinklaraščio jiauto.blogas.lt. Pradžioje svajonė buvo tiesiog rašyti apie „bolidus“ ir užsiimti žurnalistika, paskui supratau, kad noriu ne tik stebėti, bet ir pati prisidėti. Kaip organizatorė šiame sporte „maluosi“ maždaug 5 metai. Viskas prasidėjo nuo „ASFA Motor Show“ – drifto „Žalgirio arenoje“, po to pasipylė slalomai, žiedo varžybos, raliai.
Kodėl iš daugelio autosporto šakų Jūsų dėmesį labiausiai patraukė žiedas?
Žiedas turi savo žavesį. Tie startai, kuomet rikiuojasi daug galingos, žavios ir panašios technikos, kuomet žaidžia taktika ir strategija bei sportininkų kompetencijos, o ne piniginių tūris. Tai prikausto akį.
Kodėl nusprendėte kandidatuoti į žiedo komiteto pirmininkės pareigas?
Kaip jau minėjau, automobilių sporte nesu naujokė. Dirbau ne tik Lietuvoje, bet ir kartu su organizatoriais iš Latvijos, užsiimančiais Baltijos šalių čempionatų (BEC 4H ir BaTCC) organizavimu. Jau keli metai užsiimu šios serijos lenktynių viešinimu Lietuvoje – kad čempionate dalyvaujantys sportininkai būtų motyvuoti lenktyniauti, siekti, būtų matomi ir galėtų džiaugtis bei didžiuotis savo pasiektais rezultatais. Būtent šios bendruomenės palaikymas ir buvo didžiausia motyvacija tapti žiedo komiteto pirmininke: smagu, kad sportininkai vertino mano darbą iki šiol, o dar smagiau, kad pasitiki mano kompetencija ateities darbuose. Juk būtent dėl sportininkų komitetas ir turi dirbti. Kaip ir sakiau, mėgstu iššūkius, tad manyčiau, čia dar vienas jų.
Esate organizavusi nemažai autosporto renginių ir vadovavusi komandoms. Pavyzdžiui merginų komandai „Sostena–Renault Sport“, o ar pati dažnai sėdate už sportinio automobilio vairo?
Jau keturi metai kaip vadovauju vis kokiai nors komandai. Šiemet jau antrąjį sezoną iš eilės vadovausiu lenktynininkams iš Rusijos „Saburov Racing Team“, kurie, beje, atstovaus Lietuvos klubui – taigi, galima sakyti, populiariname Lietuvos lenktynes ir už jos ribų.
Sportinio automobilio vairas rankose, žinoma, tik uždarose trasose, atsiranda retokai, ir tai – tik mėgėjiškai. Nesakyčiau, kad nepatinka, bet vienu užpakaliu visų kėdžių neapsėsi. Kartais turi susidėlioti prioritetus taip, kad rezultatas iš visų veiklų būtų maksimaliai geras. Galbūt sunku bus patikėti, bet organizavimas ar vadovavimas komandai atneša tikrai daug adrenalino.
Kaip šiuo metu galėtumėte apibūdinti žiedo padėtį Lietuvoje? Kokias pagrindines problemas bei privalumus matote?
Tai labai platus ir kompleksinis klausimas: ir gerai norisi apibūdinti, ir blogai. Sunku kalbėti apie sporto šaką, kuri turi ilgą sportininkų sąrašą, bet neturi geros trasos. Tai – pagrindinė problema, sudėliojanti be galo daug taškų ant „i“ tiek sportininkams, tiek organizatoriams. Sunku populiarinti sporto šaką, kurios gyvavimui būtina infrastruktūra yra prastos būklės. Atvažiavus į „Nemuno žiedą“ darosi liūdna, nuvykus į Latvijos ir Estijos trasas – kažkiek gėda. Žinoma, trumpųjų nuotolių lenktynės gali vykti ir vyksta Lietuvoje – tačiau, organizuojant ištvermės lenktynes, dalyviams pigiau vykti lenktyniauti į Estiją, nei techniką atstatinėti po kelių valandų pasivėžinimo Kačerginėje.
Vis dėlto, turime ir kuo pasidžiaugti: lyginant su kitomis Baltijos šalimis, lietuviai turi labai ilgą lenktynininkų sąrašą. Džiugu ir tai, kad mūsų visuomenė bręsta, kur kas atsakingiau žiūrima į automobilių sportą ir saugumą. Džiaugiuosi ir dėl „Autoplius.lt Fast Lap“ varžybų organizatorių ir federacijos susitarimo dėl Lietuvos čempionato organizavimo. Šios serijos lenktynių organizatoriai – tikrai stiprūs. Aš kartais kaip tas katinas Leopoldas noriu, kad visi gyventų draugiškai. Bet koks teisingas susitarimas ir suvokimas, kad visi dirbame autosporto vardan, būtent ir padeda to tikslo pasiekti. Na, o mokytis ir tobulėti visiems ir visada yra kur.
Kokius esminius tikslus sieksite įgyvendinti per pirmininkavimo laikotarpį?
Manau, esminiai tikslai nesikeičia nuo tų, kuriuos siekta įgyvendinti komitete prieš tai: svarbiausia – priemonės, kuriomis jų bus siekiama. Prioritetais išlieka ir automobilių sporto populiarinimas ir, žinoma, žemesnių lygų varžybų organizavimo galimybės, siekiant dėsningai auginti lenktynininkus-profesionalus, diskutuojame ir apie mono klasės atsiradimą. Savaime suprantama, kad daugeliui procesų vien vidinės motyvacijos neužtenka ir tai kaštų nepadengia, viskam reikalingas biudžetas. Šalia daug darbų norisi turėti ilgą priemonių ir būdų sąrašą, kad tie darbai būtų vykdomi sklandžiai ir kokybiškai, tad užsiimsime ir Lietuvos čempionatų rėmėjų paieška. Veikti komitetas tikrai turi ką, jau nekalbant apie natūraliai suvokiamus kasdienius klausimus, sportininkų problemas ir, žinoma, komunikaciją su automobilių sporto bendruomene. Norisi, kad lenktynininkai LASF matytų ne kaip „baubą“, o kaip tuos, kurie dirba jų labui ir padeda. Tuo labiau, kad kiekvienas sportininkas ir yra federacijos dalis.
Dar vienas iš tikslų – populiarinant žiedą pratinti visuomenę, kad automobilių sporte yra gerokai daugiau sporto šakų, nei tik ralis. Tikrai dažnai tenka išgirsti žmones raliu įvardinant apskritai visą automobilių sportą.
Kaip manote, koks efektyviausias būdas paskatinti žmones domėtis žiedu?
Manau, kad arba jie tuo domisi, arba ne. Mezgėjo nepriversi domėtis šachmatais, jeigu jam tai visiškai neaktualu. Mano nuomone, čia didžioji problema ne tame, kad mažai kas nors domisi žiedu apskritai, o tame, kad mažai žmonių domisi žiedu Lietuvoje, nors su malonumu stebi „Formulės 1“ ar „LeMano“ lenktynių transliacijas. Tačiau ir to negalėčiau absoliutinti: nuvykus į „ENEOS 1006 km“ lenktynes, į „Fast Lap“ varžybas matome, kad, iš tikrųjų susidomėjimas yra tikrai didelis. O čia jau matematika paprasta: kiekvienas iš renginio turi gauti tai, ko tikisi: dalyviai – kokybišką renginį, žurnalistai – medžiagą straipsniams, o žiūrovai – galingos technikos bei „daug garso ir šviesų“.
Todėl, sakyčiau, žiedo populiarumo receptas – dėsningas federacijos, organizatorių, žurnalistų, ir, netgi pačių sportininkų darbas. Efektyviausias būdas – pastangos, analizė ir progresas.
