Kompaktiškų automobilių segmentas „Volvo“ markei yra puikiai pažįstamas ir gerai išanalizuotas, bet ar tuo reikėtų stebėtis? Juk „Volvo“ yra europietiškų automobilių gamintojas, puoselėjantis europietiškas vertybes ir akcentuojantis išskirtinį automobilių saugumą, bet kaip žinote patys, saugumas nėra pati įdomiausia ar kraują kaitinanti tema, tad kai „Volvo“ lyderiai panoro modelių gamą papildyti modeliu, kuris pasižymėtų ne tik pamatinėmis „Volvo“ vertybėmis, bet ir sudomintų stileivas, kurie nuolatos liaupsindavo „Fiat 500“ ar „Mini Cooper“, naujo tūkstantmečio pradžioje pademonstravo „Volvo SCC“ vardu pavadintą koncepciją, kurioje švedai sujungė technologinę pažangą ir išskirtinį stilių.
DIZAINAS
Jeigu devintame dešimtmetyje „Volvo“ kompaktinės klasės automobilį įsivaizdavo kaip didžiulę plytą, o dešimtame dešimtmetyje pasirodžiusi „Volvo“ 40-oji modelių šeima buvo suprojektuota ant jau egzistuojančios „Mitsubishi“ platformos, tai į „Ford“ rankas patekusi „Volvo“ privalėjo tapti neeiliniu europietiškų automobilių gamintoju, o marke, kuri leistų „Volvo“ vairuotojams lygiuotis su „Audi“, BMW ar „Mercedes-Benz“.
Kaip žinote patys, norint tapti aukštesnės klasės gamintoju, iš pradžių reikia ne tik pakelti parduodamo automobilio kainą, bet ir investuoti milžiniškas sumas į inžinerinę ir technologinę pusę, kuri leistų pateisinti aukštesnę automobilio kainą.
Kuomet „Volvo“ valdymą perėmė „Ford“, itin gausios inžinierių pajėgos iš „Ford“, „Mazda“ ir „Volvo“ praleido dvejus metus kurdami visiškai naują platformą, kurios pagrindu vėliau tapo eilė skirtingų modelių: „Ford Focus“, „Mazda 3“, „Volvo S40“, „Ford Kuga“ ir be abejonės – „Volvo C30“.
Nepaisant to, jog visi anksčiau minėti modeliai pasižymi identiška struktūra, jie nėra absoliučiai identiški. „Volvo“ tikina, jog, pavyzdžiui, „Volvo S40“ ir tuo pačiu metu gamintas „Ford Focus“ identiškų detalių kiekis siekia 60 procentų. Visa kita – kiekvieno gamintojo turimo biudžeto interpretacija.
Ko gero todėl, vietoje tradicinio, penkiadurio hečbeko, švedai nusprendė suprojektuoti itin stilingą ir išvaizdų modelį, kuris turėtų tris dureles. Anuomet „Volvo“ argumentavo, jog „C30“ atlieka ne praktiško, bet vairuotoją papuošiančio aksesuaro vaidmenį, tad iškart nusiteikite, jog jis nebus toks erdvus ir draugiškas vaikų turinčiai šeimai.
„Volvo“ siekdama pagerbti praeityje sukurtus modelius, tradicinį bagažinės dangtį iškeitė į berėmį stiklą, kuris atrodo šauniai, bet įvykus nelaimei gali kaip reikiant papurtyti kreditinę kortelę. Labai šauniai atrodo galiniai, vertikalūs žibintai, kurie įprastai tampa „Volvo“ universalų eksterjero dizaino dalimi, tačiau „C30“ hečbeke jie puikiai dera su anksčiau minėtu galiniu stiklu. O ir nereikėtų užmiršti „Volvo“ sprendimo į „C30“ sumontuoti dvi atskiras sėdynes, kurios leistų pasijusti, jog sėdite ne eiliniame hečbeke, o kupė stiliaus ratuotyje.
Atkreipkite dėmesį:
- Pirmaisiais gamybos metais iš gamyklos išriedėję egzemplioriai turėjo problemų su ABS bloku. Gamintojas atšaukė visus automobilius su defektą turinčiu komponentu, tačiau dėl šventos ramybės įsitikinkite, jog ABS blokas buvo pakeistas.
INTERJERAS
2000-aisiais pasirodęs pirmosios kartos „Volvo S60“ tapo kelrode žvaigžde. Palyginus su prieš tai gamintais modeliais, „S60“ interjeras turėjo keletą elementų, kurie tapo neatsiejama visų, kitų, ateityje pasirodžiusių „Volvo“ modelių dalimi.
„Volvo C30“ iš savo pirmtakų perėmė labai aiškiai įskaitomą prietaisų skydelį, šviesų valdymo modulį, o kai kurie oro kondicionieriaus valdymo elementai tapo šauniai atrodančios, plaukiojančios konsolės dalimi.
Jeigu „C30“ interjerą vertintume tik pagal stilistinę pusę, mes jam norėtume iškart skirti dešimt balų. Aukštą balą, beje, norėsis skirti vertinant interjero ergonomika, kuriai, tiesą sakant, neturime absoliučiai nei vieno priekaišto, bet ties šia vieta pagyros baigiasi.
Jeigu tai ne „Summum“ ar „R-Design“ komplektacijos modelis, brangieji automanai, šlykštėsitės interjere panaudotomis interjero apdailos medžiagomis. Nors „Volvo“ šį modelį pozicionavo kaip aukštesnės klasės hečbeką, tačiau „Kinetic“ ir „Momentum“ įrangos lygiai tiesiog apgailėtini, bet kaip juos atskirti?
„Kinetic“ įrangos lygį turintys modeliai yra absoliučiai tušti, įrangos prasme. Juose nėra net mygtukų ant vairo, kuriais galite valdyti skirtingus automobilio prietaisus. Pastarasis taip pat gauna medžiagines sėdynes, kurios privers jaustis, jog sėdite ant suolo.
„Momentum“ įrangos lygyje atrasite multifunkcinį vairą, automatinę greičio palaikymo kontrolę arba jeigu automobilį pirkęs žmogus nešykštėjo pinigų – galinius atstumo daviklius.
Tuo tarpu „Summum“ galite gauti oda aptrauktas sėdynes, gerokai mieliau atrodančius intarpus skirtingose automobilio vietose, automatiškai tamsėjantį galinio vaizdo veidrodėlį, bent jau 8 garsiakalbių garso sistemą ir šildomas priekines sėdynes.
Atradę sau tinkamą įrangos lygį, sekanti užduotis – susitaikyti su dvejomis „Volvo C30“ ypatybėmis. Pirmoji, neįprasta ypatybė, yra gale sumontuotos sėdynės. Įprastai, kiekviename hečbeke ant galinių sėdynių galima sutalpinti tris žmones, bet tik ne „Volvo C30“.
Švediškame hečbeke rasite dvi, individualias sėdynes, kurios, tiesą sakant, yra patogios, bet nėra skirtos visiems suaugusiems. Vaikams? Be abejonės. Mylimam augintiniui? Na, iš dalies. Smulkaus sudėjimo draugėms? O taip.
Antroji, neįprasta ypatybė, yra bagažinės anga. Atidarę šauniai atrodantį bagažinės dangtį suprasite, jog net ir nulenkus galines sėdynes, į automobilio vidų nesutalpinsite dviračio. Idealiausiu atveju į bagažinę sudėsite vieną lagaminą arba du kelioninius krepšius, o likusią mantą sukišite į stogo bagažinę.
Atkreipkite dėmesį:
- Patikrinkite duris juosiančias gumas. Jos „Volvo C30“ automobiliuose labai dažnai minimos kaip silpnoji vieta.
- Patikrinkite ar veikia oro kondicionierius. Šiuose automobiliuose esantys kondensatoriai nėra labai patikimi.
DINAMIKA
Pasirinkimo laisvė – taip atrodo „Volvo C30“ variklių gama iki momento, kai pradedi domėtis ką gali ir ko negali kiekvienas variklis.
Vadovaujantis elementaria logika, daugiausiai dinamikos ir smagių pojūčių vairuojant „Volvo C30“ suteikia galingiausi motorai. Deja, bet tai nėra tiesa.
Kad ir kaip patraukliai atrodo didžiulis sukimo momentas, kurį išvysto 5 cilindrų dyzelis, tačiau jis sunkus, sugebantis išbalansuoti svorio paskirstymą tarp ašių. Būtent versija su 5 cilindrų dyzeliu pasižymi didžiausiu priekinių ratų nepasukamumu. Virš priekinės ašies esantį viršsvorį jausite kiekvieną akimirką, tad vietoje „D5“ versijos rinkitės racionalią alternatyvą – 150 arba 177 arklio galias išvystančias dyzelinių variklių versijas. Tai ne „PSA“ ir „Ford“ inžinierių sukurti agregatai, o „Volvo“ specialistų kūrinys, tad gausite ne tik visai neblogai skambantį variklį, bet ir užtektinai dinamikos.
Benzininių variklių stovykloje – padėtis sudėtingesnė. 1,6 ir 1,8 litro darbinio tūrio varikliai beviltiškai lėti ir neekonomiški, tad potencialių kandidatų sąraše tėra vienintelė opcija – 2 litrų, 145 arklio galių versija. Kasdieninėms reikmėms, zujant miesčioniškose gatvėse, jos pilnai užteks. Šis motoras nebus toks ėdrus kaip 2,4 litro motoras, o ir jo priežiūra bus gerokai, gerokai pigesnė.
Jeigu ieškote pačių įsimintiniausių potyrių – „Volvo“ jūsų nepamiršo. Sportiškiausia „Volvo C30“ versija turėjo „T5“ versiją, kurios priekinius ratus suko tiesiog labai smagų garsą bei turintys didžiulį potencialą. Juk ne veltui „Focus RS“ naudojo būtent šį motorą.
Atkreipkite dėmesį:
- Perkant automobilį su automatine pavarų dėže, atkreipkite dėmesį kieno gamintą transmisiją jis turi: „Aisin“ ar „Ford-Getrag“. „Aisin“ pagamintos pavarų dėžes nėra ilgaamžės, bet tinkamai prižiūrimos – patvarios. Patikrinkite ar pavaros persijungia sklandžiai, nesijaučia perdėto uždelsimo. Taip pat atkreipkite dėmesio ar perjungiant pavarą nepajaučiate vidinio stuktelėjimo. Šie simptomai sufleruoja, jog gali tekti keisti hidrobloką.
- Prietaisų skydelyje įsižiebus „Low on fuel“ pranešimui, degalų baką pripildykite bent 10-čia litrų. Mažesnio kiekio variklio kompiuteris tiesiog neužskaitys ir tokiu būdu įjungs „Safe Mode“ režimą, kuris automobilį pavers tikru vėžliu.
- Trūkčiojantis automobilis gali sufleruoti, jog jūsų „Volvo“ reikalauja pakeisti kuro slėgio daviklį. Dar viena, plačiai žinoma šių „Volvo“ automobilių silpnoji vieta, kurią galima labai lengvai sutvarkyti.
- Paskirstymo sistemą reikėtų atnaujinti kas 140 tūkst. kilometrų.
Versija | Metai | Kuro rūšis | Galia | NM |
1.6 | 2006-2013 | Benzinas | 100 AG | 150 Nm |
1.8 | 2006-2009 | Benzinas | 125 AG | 165 Nm |
2.0 | 2006-2013 | Benzinas | 145 AG | 185 Nm |
2.4i | 2006-2013 | Benzinas | 170 AG | 230 Nm |
T5 | 2006-2013 | Benzinas | 220 AG | 320 Nm |
DRIVe | 2006-2010 | Dyzelinas | 109 AG | 240 Nm |
D2 | 2010-2013 | Dyzelinas | 115 AG | 270 Nm |
2.0D | 2006-2010 | Dyzelinas | 136 AG | 320 Nm |
D3 | 2010-2013 | Dyzelinas | 150 AG | 350 Nm |
D4 | 2006-2010 | Dyzelinas | 177 AG | 400 Nm |
D5 | 2006-2010 | Dyzelinas | 180 AG | 350-400 Nm |
1.8F | 2006-2009 | Bioetanolis | 125 AG | 165 Nm |
2.0F | 2010-2013 | Bioetanolis | 145 AG | 185 Nm |
VALDYMAS
Vienas modelis – viena pakabos konfigūracija. Deja, bet „Volvo“ siekdama įtikti skirtingų poreikių turintiems vairuotojams, priklausomai nuo variklio ir šalies, kurioje buvo parduodamas „ Volvo C30“, automobilis galėjo turėti vieną iš trijų pakabos konfigūracijų: „Comfort“, „Dynamic“ ir „Sport“. Nors gamintojas norėtų sudaryti įspūdį, jog tarp jų yra didžiulis skirtumas, tačiau taip tiesiog nėra.
Skirtingo aukščio ir standumo spyruoklės priverčia automobilio pakabą kelyje elgtis skirtingai, tačiau pokyčiai daugeliui bus nejuntami. Jeigu norėsite „Volvo C30“ išmesti iš patogaus rūbelio, tuomet turėsite į pagalbą pasitelkti naujas spyruokles ir, pavyzdžiui, „Bilstein“ amortizatorius.
Nepriklausomai nuo to, kurią versiją pasirinksite, visos, be jokių išimčių versijos, kelyje elgsis kaip tikras tingus meškėnas. Net ir sportiškiausia „T5“ versija nesiūlo tai, ką gali pasiūlyti „Volkswagen Golf GTI“ ar „Ford Focus ST“, kurie tą pačią kelio atkarpą įveikia greičiau, tiksliau ir teikdami žymiai daugiau malonumo.
Itin lengvai sukiojamas ir labai jautrus vairo mechanizmas reikalauja įsitempimo ir didesnių pastangų norint automobilį vairuoti tiksliai. Pakabos veikimas taip pat primena ne dinamišką, europietišką hečbeką, o tą, kuris buvo suprojektuotas tingiai ir patogiai įveikti tūkstančius greitkelių kilometrų. Vieniems tai – privalumas. Mums - trūkumas, nes iš tokio automobilio norėtųsi gauti geriau subalansuotą pakabą, kuri esant poreikiui leistų pasismaginti, o niūrų pirmadienio rytą patogiai ir užtikrinai leistų nuvykti į galutinį tašką. To „Volvo C30“ tiesiog nėra.
Atkreipkite dėmesį:
- 2 litrų benzininis variklis, išvystantis 145 arklio galias, ir 2 litrų dyzelis, išvystantis 136 arklio galias, buvo komplektuojami su klaikia „Ford“ inžinierių sukurta automatine transmisija. „Ford“ netgi pripažino, jog ši transmisija – brokuota.
- „PSA“ koncerno tiekti 1,6 litro dyzeliniai varikliai nepasižymi pačia geriausia reputacija. Ypač versijos, gamintos nuo 2006 iki 2010 metų. Turbinos, purkštukai, smagratis, kietųjų dalelių filtras – tai dalis komponentų, kurie neabejotinai taps gedimų priežastimi. Jeigu norite ypatingai taupaus dyzelio, rinkitės „Volvo“ inžinierių 5 cilindrų agregatus, kurių tūris svyravo nuo 2 iki 2,4 litro. 2 litrų darbinio tūrio motorai pasirodė 2010 metais, o 2,4 litro – 2006 metais.
- „T5“ variklių žinoma problema – karterio alsuoklis. Plyšta guminė tarpinė, kurią galima rasti tepalo surinkimo bakelyje.
ATSILIEPIMAI
Norėdami suteikti kuo daugiau informacijos apie konkretų automobilį, pakalbinome „Volvo C30“ savininkus, kurie mielai sutiko trumpai papasakoti kaip jiems sekasi eksploatuoti šį automobilį.
Gabrielius. 2010 metų „Volvo C30“.
Kai nesu labai stipriai išmanantis šioje srityje, automobilį rinkausi pagal išvaizdą. Aha, puikiai suprantu kaip tai skamba, bet nenorėjau vairuoti „Golfo“ ar kokios nors „Toyota“. Tiesiog, meh.
Mašinos ieškojau turėdamas 4000 eurų biudžetą, tad tarp galimų kandidatų buvo A klasės „Mercedes-Benz“, „Volvo C30“ ir „Mini Cooper“. Vėlgi, už tokią sumą buvo galima įsigyti didesnę mašiną, bet gyvenu mieste, tad pagrindinis prioritetas buvo manevringam hečbekui.
Automobilio paieška truko pusę metų, nes bičiuliai padėję ieškoti mašinos nuolatos įvardindavo tai vieną, tai kitą rimtesnį trūkumą. Galiausiai, Alytuje radome 2010 metais pagamintą (feisliftinis modelis) „C30“ su 1,6 dyzeliu. Rida siekė – 250 tūkst. kilometrų, bet man tai buvo nesvarbu. Didesnę svarbą skyriau mašinos stoviui, tad gavus palaiminimą iš ekspertų atsisveikinau su 4000 eurų ir išvykau į Klaipėdą.
Dabar šią mašiną vairuoju vienerius metus, tad manau, jog galiu pasakyti kas patinka ir kas ne. Iš patinkančių dalykų: kuro sąnaudos (5 litrai mieste ar užmiestyje), labai nebloga garso izoliacija, dizainas ir garso sistema. Nepatinka lėtai šylantis dyzelis, juokingo dydžio bagažinė ir oro kondicionierius galėtų efektyviau veikti karštą vasarą. Šiemet tai labai pasijautė.
Apskritai, esu patenkintas, nes iki šiol papildomų išlaidų mašina nepareikalavo. Nusipirkus mašiną atlikau aptarnavimą ir po poros mėnesių vėl žadu tai padaryti. Vien dėl to, jog noriu patikrinti mašiną ir įsitikinti, jog jai viskas gerai.
KODĖL VERTA ĮSIGYTI?
- Net ir bazinis modelis turi šešias oro pagalves
- „Volvo“ automobiliams būdingos patogios sėdynės
- Taupūs ir dinamiški 2 litrų dyzeliai
- Interjero koncepcija ir ergonomika
- Žemesnę ir patogesnė vairuotojo pozicija negu „S40“ ir „V50“ modeliuose
KODĖL NE?
- Automobilyje yra keturios sėdynės, bet gale patogiai sėdės tik vaikai
- Bagažinės anga – siaura ir nepraktiška
- Labai ribotas daiktų dėtuvių skaičius
- Apdailos medžiagos – vidutiniškos
- Ne pačios geriausios reputacijos 1,6 litro dyzeliniai varikliai
- Automobilio priežiūra gali būti brangi