(nuotr. Egidijus Babelis)
Lenktyniauja nuo mažumės
23-erių metų lenktynininkui šiųmetinis sezonas buvo ypatingas – tai akivaizdu. Vis tik, kelias link „KZ2“ klasės čempiono titulo buvo pakankamai ilgas ir pareikalavęs nemažai iššūkių.
„Už sportinio karto vairo pirmą kartą atsisėdau būdamas septynerių. Tada pradėjau lankyti kartingo mokyklėlę Kaune, tačiau buvau per mažas, kad pasiekčiau pramoginio karto pedalus bei vairą, todėl treneris įsodino į vaikišką sportinį kartą, kuris buvo kur kas galingesnis už pramoginius, su kokiais važiuodavo kiti vaikai“, – pasakoja Evaldas.
Per 13-os metų laikotarpį, Evaldas savo sėkmę ir laimę išbandė ne tik Lietuvoje vykusiose varžybose. Vis dėlto, kaip ir minėjome anksčiau, šiemet iškovotas trofėjus pats svarbiausias ir reikšmingiausias.
Nemažą patirties bagažą sukaupęs Evaldas tvirtina, jog per 13-ką metų kartingo sportas pasikeitė minimaliai.
„Per mano lenktynininko karjerą stebėjau kaip atsinaujindavo technika, vis griežtėdavo saugumo reikalavimai, tačiau varžybų liko nepasikeitęs: sąlygos laimėti visiems yra vienodos, čia laimi meistriškumas, o ne greitesnis ar brangesnis kartas. Kaip pasakė žymusis Ayrtonas Senna, būtent tai ir yra tyriausios lenktynės“, – priduria sportininkas.
(nuotr. Egidijus Babelis)
Lenktynininku tapo savo noru
Tėtis, ko gero, buvo didžiausias jaunojo lenktynininko įkvėpimo šaltinis. Dėl kelių priežasčių.
Matote, Evaldas lenktynininku užsimanė tapti su tėčiu stebėdamas Formulės 1 lenktynes. Matydamas kaip lenktynių trasoje važiuoja Michaelis Schumacheris, Mikaa Häkkinenas, David Coulthardas ir kiti, Evaldas tiesiog negalėjo nepradėti žavėtis šiuo sportu ir svajoti kada galės atsidurti jų vietoje.
„Galima sakyti, kad dalyvauti lenktynėse buvo mano paties noras, tačiau be tėvų palaikymo (ir patikėkit, jo reikėjo daug), niekada nebūčiau atsidūręs ten, kur esu dabar“, – priduria vaikinas.
Be to, Evaldas įvardija dar vieną galvoje giliai įstrigusį prisiminimą.
„Niekada nepamiršiu, kai tėtis, baigęs motorlaivių karjerą, perdavė man savo šalmą, kurį pats gavo kaip apdovanojimą už puikius rezultatus sporte. 1989 metais jis tapo Sovietų Sąjungos motorlaivių čempionu. Su tuo šalmu ir pradėjau lenktyniauti, o naudojau jį net penkerius metus. Šį tėčio dovanotą šalmą iki šiol saugau kaip talismaną“, – priduria Evaldas.
(nuotr. Egidijus Babelis)
Norėtų išbandyti naują techniką
Šiemet bene svarbiausią čempiono taurę iškovojęs Evaldas, kaip ir daugelis jo kolegų, pradeda dėliotis sekančių metų sezono planus ir siekius, todėl natūralu, jog jaunajam lenktynininkui kilo klausimas – „Kas dabar?“ Ir panašu, kad į šį klausimą Evaldas atsakymą jau turi.
„Nei tobulėjimui, nei smalsumui ribų nėra. Jaučiu, jog atėjo laikas bandyti išplaukti „platesnius vandenis“ – įžengti į aukštesnio kalibro trasas, susidurti su labiau patyrusiais varžovais. Nori save išbandyti kitame amplua, galbūt su galingesne technika. Kol kas nenoriu leistis į detales, bet kai tik būsiu pasiruošęs – pranešiu net nesudvejojęs“, – pasakoja Evaldas.
(nuotr. Egidijus Babelis)
Nors vaikinas sekančių metų tikslų nesiruošia atskleisti, Evaldas neslepia, jog jis yra pagalvojęs apie galutinę lenktynininko karjeros stotelę. Ja taptų automobilių sporto karaliene vadinama „Formulė 1“.
„Stovėdamas ant podiumo į viršų iškelčiau Lietuvos vėliavą ir išarčiau – pagaliau. Bet nepažadu, kad tai ištarčiau tyliai“, – priduria vaikinas.
