Tarptautinis projektas turėjęs įkūnyti naujausias technologijas, tobulą surinkimo kokybę, neįtikėtinas charakteristikas ir nuostabų, aukščiausio lygio komfortą. Visą tai turėjo pasiūlyti – „Momo Mirage".
Pirmąjį sakinį, kuri perskaitėte, sukūrė šio automobilio autoriai. Būtent šiuos žodžius galėjote perskaityti „Momo Mirage“ brošiūroje, katrą bendrovės atstovai dalino 1972 metais įvykusioje Niujorko automobilių parodoje. Nepaisant didžiulio dėmesio parodos lankytojams, dvejus metus konstruotas ambicingas projektas dėl finansinių problemų buvo sustabdytas, bet tai apie tai – truputėlį vėliau.
Šis, mažai kam girdėtas, „Momo Mirage“ projektas buvo ne kas kitas, o dviejų ambicingų vyrų svajonė. Susipažinkite – Alfredo Momo ir Peterio Kalikowo.
Alfredo Momo buvo pasiturintis „Jaguar“ atstovybės vadovas, o jo kolega – Peteris, gilias kišenes turintis amerikiečių verslininkas. Iš pirmo žvilgsnio, ta pačia veikla užsiimantys vyrai turėjo dar vieną bendrą pomėgį – automobilius. Būtent šis bendras vyrų pomėgis vėliau paskatino imtis ryžtingiausios verslo idėjos.
Alfredo ir Peteris šnekučiuodamiesi apie automobilius, galiausiai pradėjo diskutuoti apie idealų „Gran Turismo“ tipo kruizerį, kol galiausiai jie sugebėjo suformuoti būsimos markės tikslą.
„Momo“ markė privalėjo užimti tarpinę poziciją tarp „Ferrari“ ir „Rolls-Royce“. Jie turėjo pasižymėti „Rolls-Royce“ automobiliams būdinga prabanga, itin minkštomis sėdynėmis bei puikia garso izoliacija, ir tuo pačiu džiugintų „Ferrari“ mašinoms būdingomis dinaminėmis savybėmis. Ir štai – šią akimirką vyrams atsiranda didžiulis noras sukonstruoti būtent tokią mašiną. Neturinčią absoliučiai jokių analogų.
Gera pradžia puse darbo
Dviejų automobilių entuziastų sąjunga turėjo ne vieną privalumą. Stiprų finansinį užnugarį turėjęs Peteris Kalikowas buvo ta persona, kuri galėjo sau leisti finansuoti tokio tipo projektą. Tuo tarpu gausybę ryšių turėjęs Alfredo Momo buvo tas žmogus, kuris akimirksniu galėjo surasti detalių tiekėjų, projektui reikalingų inžinierių ar netgi dizainerių.
Abu projekto iniciatoriai sutarė, jog naujasis automobilis privalo turėti itališkų šaknų. Ir štai, netrukus vyriausiuoju projekto inžinieriumi buvo paskelbtas Giulio Alfieri – ne vieną „Maserati“ automobilį sukūręs specialistas, kuris puikiai suprato ko trokšta Jungtinėse Valstijose gyvenantys entuziastai.
Automobilio važiuoklės konstravimo darbus pradėjusį Giulio Alfieri galiausiai pakeitė „Stanguellini“ bendrovės specialistams, kurie galėjo užsibrėžtus tikslus įgyvendinti greičiau negu anksčiau minėtas specialistas.
Po truputėlį tik brėžiniuose matyti eskizai sugebėjo įgauti pavidalą. Netrukus projekto autoriai matė būsimos mašinos važiuoklę, iš „Jaguar Mark II“ paimtą priekinę pakabą, „Koni“ amortizatorius, „Girling“ stabdžių sistemą ir svarbiausia – virš priekinės ašies tūnantį 5,7 litro benzinu maitinamą „Chevrolet“ širdį.
Iš pradžių šis variklis buvo aprūpintas anuomet plačiai naudojamais „Weber“ karbiuratoriais, tačiau Peteris Kalikowas bandė įtikinti inžinierius, jog amerikietiškas variklis naudotų pažangesnę tiesioginio įpurškimo sistemą.
Itališkas dizainas
„Momo Mirage“ automobilio autoriai norėjo, jog šis automobilis turėtų ne tik Italijoje sukonstruotą važiuoklę. Šio automobilio kėbulo linijas taip pat turėjo nupiešti iš Italijos kilęs dizaineris, o dar geriau – dizaino studija.
Projekto iniciatoriai žinojo, jog tai turi būti elegantiškas dviejų durų, keturių sėdimų vietų kupė. Alfredo Momo ir Peteris Kalikowas norėdami gauti aukščiausios kokybes paslaugas, kreipėsi į Giovanni Michelotti, „Pininfarina“ ir netgi „Ghia“, tačiau galutinį automobilio dizainą sukūrė Pietro Frua, kuris, akivaizdu, sėmėsi įkvėpimo iš skirtingų „Lancia“ markės ratuočių.
Duobėtas kelias link gamybos
Automobilio kūrimo procesas – nėra itin lengvas ar greitas. Pavyzdžiui, šiuolaikinio automobilio kūrimo procesas užtrunka vidutiniškai penkerius metus. Tuo tarpu „Momo Mirage“ autoriai norėjo, jog pilnai funkcionuojantis egzempliorius pasirodytų vos po dviejų metų.
Pirmieji, lyg ir, veikiantys egzemplioriai Italijoje buvo pristatyti 1971 metais. Tuomet pirmasis „Momo Mirage“ prototipas buvo naudojamas įvairiuose renginiuose, siūlomas išbandyti žiniasklaidos atstovams. Tų pačių, 1971 metų gruodžio mėnesį, automobilis buvo ištremtas į Jungtines Valstijas – pagrindinę „Momo Mirage“ rinką.
Pagal pirminį planą, „Momo Mirage“ kūrėjai tikėjosi masinę automobilio gamybą pradėti 1972 metais. Per vienerius metus buvo siekiama pagaminti bent jau 12 „Momo Mirage“ egzempliorių. To būtų buvę pilnai pakakę.
Pietro Frua vadovaujamiems specialistams buvo patikėta užduotis sukonstruoti 6 egzempliorius, o automobilio komponentus į vieną krūvą sulipdę „Stanguellini“ dirbtuvių auksarankiai privalėjo pagaminti 9 egzempliorius.
Įsibėgėjus 1972 metams, projekto autoriai netikėtai užtraukė rankinį stabdį. Peterį Kalikową ir Alfredą Momo išgąsdino sparčiai išaugę automobilio kūrimo kaštai. Automobilius turėję pagaminti specialistai pradėjo teigti, jog jų atlygis yra per mažas, tad jeigu Jungtinėse Valstijose gyvenantys verslininkai nori gauti savo automobilius, iš pradžių jie turėjo įgyvendinti keliamus reikalavimus.
„Stanguellini“ dirbtuvėms už vieną važiuoklę verslininkai turėjo sumokėti 8000 dolerių, o Pietro Frua už vieną pagamintą automobilį užsiprašė 7000 dolerių. Atsižvelgiant į tai, jog Peteris Kalikowas norėjo „Momo Mirage“ savo gimtinėje pardavinėti už 12 000 dolerių, sudėliojęs visas gamybos ir transportavimo išlaidas vyras suprato, jog išraiškingo dizaino kupė niekada nesugebės pateisinti jo vilčių.
Netrukus Peteris Kalikowas nusprendė galutinai sustabdyti tolimesnį projekto vystymą, įsipilti skanaus viskio taurę ir pamiršti gražią investiciją, kuri pareikalavo daugiau nei 500 000 dolerių.
Tarptautinis projektas turėjęs įkūnyti naujausias technologijas, tobulą surinkimo kokybę, neįtikėtinas charakteristikas ir nuostabų, aukščiausio lygio komfortą. Visą tai turėjo pasiūlyti – „Momo Mirage".
Pirmąjį sakinį, kuri perskaitėte, sukūrė šio automobilio autoriai. Būtent šiuos žodžius galėjote perskaityti „Momo Mirage“ brošiūroje, katrą bendrovės atstovai dalino 1972 metais įvykusioje Niujorko automobilių parodoje. Nepaisant didžiulio dėmesio parodos lankytojams, dvejus metus konstruotas ambicingas projektas dėl finansinių problemų buvo sustabdytas, bet tai apie tai – truputėlį vėliau.
Šis, mažai kam girdėtas, „Momo Mirage“ projektas buvo ne kas kitas, o dviejų ambicingų vyrų svajonė. Susipažinkite – Alfredo Momo ir Peterio Kalikowo.
Alfredo Momo buvo pasiturintis „Jaguar“ atstovybės vadovas, o jo kolega – Peteris, gilias kišenes turintis amerikiečių verslininkas. Iš pirmo žvilgsnio, ta pačia veikla užsiimantys vyrai turėjo dar vieną bendrą pomėgį – automobilius. Būtent šis bendras vyrų pomėgis vėliau paskatino imtis ryžtingiausios verslo idėjos.
Alfredo ir Peteris šnekučiuodamiesi apie automobilius, galiausiai pradėjo diskutuoti apie idealų „Gran Turismo“ tipo kruizerį, kol galiausiai jie sugebėjo suformuoti būsimos markės tikslą.
„Momo“ markė privalėjo užimti tarpinę poziciją tarp „Ferrari“ ir „Rolls-Royce“. Jie turėjo pasižymėti „Rolls-Royce“ automobiliams būdinga prabanga, itin minkštomis sėdynėmis bei puikia garso izoliacija, ir tuo pačiu džiugintų „Ferrari“ mašinoms būdingomis dinaminėmis savybėmis. Ir štai – šią akimirką vyrams atsiranda didžiulis noras sukonstruoti būtent tokią mašiną. Neturinčią absoliučiai jokių analogų.
Gera pradžia puse darbo
Dviejų automobilių entuziastų sąjunga turėjo ne vieną privalumą. Stiprų finansinį užnugarį turėjęs Peteris Kalikowas buvo ta persona, kuri galėjo sau leisti finansuoti tokio tipo projektą. Tuo tarpu gausybę ryšių turėjęs Alfredo Momo buvo tas žmogus, kuris akimirksniu galėjo surasti detalių tiekėjų, projektui reikalingų inžinierių ar netgi dizainerių.
Abu projekto iniciatoriai sutarė, jog naujasis automobilis privalo turėti itališkų šaknų. Ir štai, netrukus vyriausiuoju projekto inžinieriumi buvo paskelbtas Giulio Alfieri – ne vieną „Maserati“ automobilį sukūręs specialistas, kuris puikiai suprato ko trokšta Jungtinėse Valstijose gyvenantys entuziastai.
Automobilio važiuoklės konstravimo darbus pradėjusį Giulio Alfieri galiausiai pakeitė „Stanguellini“ bendrovės specialistams, kurie galėjo užsibrėžtus tikslus įgyvendinti greičiau negu anksčiau minėtas specialistas.
Po truputėlį tik brėžiniuose matyti eskizai sugebėjo įgauti pavidalą. Netrukus projekto autoriai matė būsimos mašinos važiuoklę, iš „Jaguar Mark II“ paimtą priekinę pakabą, „Koni“ amortizatorius, „Girling“ stabdžių sistemą ir svarbiausia – virš priekinės ašies tūnantį 5,7 litro benzinu maitinamą „Chevrolet“ širdį.
Iš pradžių šis variklis buvo aprūpintas anuomet plačiai naudojamais „Weber“ karbiuratoriais, tačiau Peteris Kalikowas bandė įtikinti inžinierius, jog amerikietiškas variklis naudotų pažangesnę tiesioginio įpurškimo sistemą.
Itališkas dizainas
„Momo Mirage“ automobilio autoriai norėjo, jog šis automobilis turėtų ne tik Italijoje sukonstruotą važiuoklę. Šio automobilio kėbulo linijas taip pat turėjo nupiešti iš Italijos kilęs dizaineris, o dar geriau – dizaino studija.
Projekto iniciatoriai žinojo, jog tai turi būti elegantiškas dviejų durų, keturių sėdimų vietų kupė. Alfredo Momo ir Peteris Kalikowas norėdami gauti aukščiausios kokybes paslaugas, kreipėsi į Giovanni Michelotti, „Pininfarina“ ir netgi „Ghia“, tačiau galutinį automobilio dizainą sukūrė Pietro Frua, kuris, akivaizdu, sėmėsi įkvėpimo iš skirtingų „Lancia“ markės ratuočių.
Duobėtas kelias link gamybos
Automobilio kūrimo procesas – nėra itin lengvas ar greitas. Pavyzdžiui, šiuolaikinio automobilio kūrimo procesas užtrunka vidutiniškai penkerius metus. Tuo tarpu „Momo Mirage“ autoriai norėjo, jog pilnai funkcionuojantis egzempliorius pasirodytų vos po dviejų metų.
Pirmieji, lyg ir, veikiantys egzemplioriai Italijoje buvo pristatyti 1971 metais. Tuomet pirmasis „Momo Mirage“ prototipas buvo naudojamas įvairiuose renginiuose, siūlomas išbandyti žiniasklaidos atstovams. Tų pačių, 1971 metų gruodžio mėnesį, automobilis buvo ištremtas į Jungtines Valstijas – pagrindinę „Momo Mirage“ rinką.
Pagal pirminį planą, „Momo Mirage“ kūrėjai tikėjosi masinę automobilio gamybą pradėti 1972 metais. Per vienerius metus buvo siekiama pagaminti bent jau 12 „Momo Mirage“ egzempliorių. To būtų buvę pilnai pakakę.
Pietro Frua vadovaujamiems specialistams buvo patikėta užduotis sukonstruoti 6 egzempliorius, o automobilio komponentus į vieną krūvą sulipdę „Stanguellini“ dirbtuvių auksarankiai privalėjo pagaminti 9 egzempliorius.
Įsibėgėjus 1972 metams, projekto autoriai netikėtai užtraukė rankinį stabdį. Peterį Kalikową ir Alfredą Momo išgąsdino sparčiai išaugę automobilio kūrimo kaštai. Automobilius turėję pagaminti specialistai pradėjo teigti, jog jų atlygis yra per mažas, tad jeigu Jungtinėse Valstijose gyvenantys verslininkai nori gauti savo automobilius, iš pradžių jie turėjo įgyvendinti keliamus reikalavimus.
„Stanguellini“ dirbtuvėms už vieną važiuoklę verslininkai turėjo sumokėti 8000 dolerių, o Pietro Frua už vieną pagamintą automobilį užsiprašė 7000 dolerių. Atsižvelgiant į tai, jog Peteris Kalikowas norėjo „Momo Mirage“ savo gimtinėje pardavinėti už 12 000 dolerių, sudėliojęs visas gamybos ir transportavimo išlaidas vyras suprato, jog išraiškingo dizaino kupė niekada nesugebės pateisinti jo vilčių.
Netrukus Peteris Kalikowas nusprendė galutinai sustabdyti tolimesnį projekto vystymą, įsipilti skanaus viskio taurę ir pamiršti gražią investiciją, kuri pareikalavo daugiau nei 500 000 dolerių.
