Sukūrė autosporto fanatikas
Hansas Heyeris – iš Vokietijos kilęs lenktynininkas, kuris savo gyvenimą paskyrė automobilių sporto arenai.
Vokiečio karjera automobilių sporte prasidėjo šešto dešimtmečio pabaigoje – 1959 metais, kuomet jam buvo vos 16-a metų.
Kaip ir daugelis sportininkų, taip ir jis pradėjo nuo kartingų, kurie yra vikrūs, greiti ir reikalaujanti ištvermės, todėl nenuostabu, jog pirmąjį čempiono titulą jis iškovojo praėjus trejiems metams – 1962 metais, o po vienerių metų – dar vieną.
Ilgainiui ponaitis Hansas Heyeris išbandė savo jėgas skirtingose Formulėse, kol galiausiai apsistojo ties kėbulinių automobilių žiedinių lenktynių čempionatais. Juose jis vairavo aibe skirtingų mašinėlių: nuo galiniais ratais varomų „Ford Escort“, charizmatiškų „Lancia“ iki ypatingai greitų „BMW 635 CSi“ ar „Porsche 935“.
Būtent šiai personai, kuri 14-a metų iš eilės dalyvavo Le Mano 24 valandų lenktynėse, turėtumėte dėkoti už šį, vienetinį projektą – „Mercedes-Benz SLC 500“.
Du bolidai skirtingiems tikslams
Privačios komandos, įprastai, negali džiaugtis banko sąskaita be kredito limito. Būtent dėl šios priežasties didžioji dauguma privačių komandų naudoja vieną bolidą, viename ar net keliuose čempionatuose.
Vis dėlto, rimtesnį užnugarį arba daugiau ambicijų turinčios komandos stengiasi turėti bent jau dvi aukščiausio kalibro mašinėlės.
Būtent tokį sumanymą turėjo ir Hansas Heyeris, kuris panoro sukurti ypatingą bolidą. Sportinį bolidą, kuris būtų tinkamas Le Mano 24 valandų lenktynėms.
Būsimo galiūno donoru tapo išvaizdusis „Mercedes-Benz C107“ kupė. Tiesą sakant, sportinis automobilis su ištaigingu kupė turi vos keletą bendrų savybių: priekiniai ir galiniai žibintai, radiatoriaus grotelės, na ir trikampė žvaigždė.
Po lengvai atpažįstama išvaizda slypėjo unikalus bolidas. Matote, šis „SLC 500“ prototipas buvo sukurtas pagal Hanso Heyerio poreikius. Ką tai reiškia? O gi tai, jog jis neatitiko tuometinių „Group 5“ reglamento taisyklių. Matote, „Group 5“ specifikaciją atitinkantys bolidai privalėjo išlaikyti serijinėje gamyboje esančio modelio važiuoklę ir turėti nemažai standartizuotų dalių. Tuo tarpu Hanso Heyerio „SLC 500“ priminė vienetinį prototipą. Tai patvirtino ir šio bolido ingredientų sąrašas: vamzdelinė konstrukcija, „Hewland LG600“ pavarų dėžė ir charizmatiškasis 5 litrų, 8 cilindrų benzininis variklis, kuris po neprastos modifikacijų dozės išvystė tarp 580-600 arklio galių.
Per vidurį sumontuotas variklis turėjo patempti 4,5 metro ilgio ir vos 2 metrų aukščio sportinį bolidą, svėrusį juokingus 850 kilogramų, tad galite tik įsivaizduoti kaip sparčiai jis pasiekdavo 300 km/val. greitį.
Ilgainiui Hansas Heyeris suprato, jog šis „SLC 500“ prototipas galėtų dalyvauti naujoje – „Group C“ bolidų klasėje, skirtoje panašaus pobūdžio prototipams.
Nepasiekė galutinio tikslo
Pagal pirminį planą, Hansas Heyeris su šiuo „SLC 500“ prototipu planavo dalyvauti 1982-ųjų Le Mano 24 valandų lenktynėse. Jis netgi atliko bandomuosius važiavimus padangų gamintojos „Michelin“ poligone, kuriame jis pademonstravo geresnį tempą negu „Formula 2“ bolidas. Įspūdinga.
Sekantis žingsnis – patobulinta „SLC 500“ versija, kurios ratus suko jau net 800 arklio galių išspaudžianti jėgainė. Didesnė variklio = geresnė dinamika, tačiau pernelyg didelį krūvį turėję atlaikyti komponentai nesugebėdavo ištempti net keleto valandų.
Ir ties šiuo momentu prieiname prie sukto istorijos vingio. Skirtingų šaltinių teigimu, ponas Hansas Heyneris net neplanavo užbaigti Le Mano 24 valandų lenktynių. Jis šį bolidą sukonstravo tik tam, jog galėtų įgelti gamyklinėms komandoms ir parodyti, jog jo žaislinė mašinėle yra greitesnė. Ir nesvarbu, jog pilnu tempu automobilio variklis nebūtų ištempęs net dviejų valandų.
Kaip bebūtų keista, kelią šiam cirkui užkirto „Mercedes-Benz“. Vokiškų automobilių gamintojos pozicija šiuo klausimu buvo itin griežta, bet tuo stebėtis nereikėtų, mat po tragiškos Pierre Levegh žūties 1955-ųjų Le Mano lenktynėse, „Mercedes-Benz“ į šį maratoną sugrįžo tik dešimtame dešimtmetyje.
