Po pakankamai ilgai trukusio antrojo Pasaulinio karo, daugelio valstybių vadovai turėjo vienodą tikslą – nesivelti į konfliktus ir gerai sutarti su savo kaimynais.
Jungtinių Valstijų ir Tarybų Sąjungos vadovai turėjo visiškai kitokių tikslų. Dvi milžiniškos valstybės siekė pertvarkyti pasaulį pagal savo ideologines nuostatas, todėl natūralu, jog šios lenktynės privedė prie netiesioginės konfrontacijos – šaltojo karo. Tai buvo kova dėl įtakos visame pasaulyje, tai taip pat paskatino ginklavimosi varžybas ir abiejų valstybių paranoją, jog anksčiau ar vėliau nesutarimus teks išspręsti tradiciniais būdais.
1950 metais Jungtinių Valstijų gynybos departamentas liepė sukurti vilkiką, kuris galėtų ne tik paskui save tempti itin sunkias priekabas. Jis turėjo būti atsparus branduolinei atakai, o tiksliau – radiacijai. Pagal tuometinį JAV gynybos departamento planą, naujoji transporto priemonė turėjo būti pajėgi važiuoti pro radiacijos paveiktas zonas.
Pirmasis kelių traukinio prototipas buvo pavadintas „LCC-1“ vardu. Valstybės tarnautojams jis buvo pristatytas 1956 metų rudenį, o į pirmuosius bandymus Grenlandijoje „LCC-1“ išvyko praėjus porai dienų po pristatymo.
Šis milžinas buvo varomas 1170 arklio galių išvystančia dujų turbina, kuri „LCC-1“ leisdavo pasiekti 30 km/val. greitį ir nuvažiuoti 500 - 600 kilometrų.
Vilkiko prototipo bandymai užtruko iki 1962 metų, kuomet buvo pristatyta antroji modelio versija – „TC-497“.
Štai ir jis – kelių traukinys, o galbūt reikėtų sakyti – kelių milžinas. Priekyje stovintis vilkikas turėjo patempti 12 priekabų sąstatą, o „traukinio“ ilgis siekė net 173 metrus.
1962 metais JAV gynybos departamentas nusprendė, jog kelių traukinio vietą užims pigesni ir efektyvesni „Sikorsky CH-54 Tarhe“ krovininiai sraigtasparniai.
