Su technika draugauja nuo vaikystės
Šią dieną – gerbiamas savo srities specialistas, o prieš dešimtmetį – tik automobiliais besidomintis jaunuolis. Tai galima pritaikyti ne tik įvairių dirbtuvių įkūrėjams, bet ir mūsų pašnekovui – Tomui, kuris norėdamas papasakoti apie šios įdomios veiklos pradžią turi nusikelti į vaikystę.
„Žaislinės mašinėlės man labai greitai pradėdavo kelti žiovulį, nes rankose laikomą modeliuką norėdavosi vis kažkaip patobulinti“, – pradeda pasakojimą Tomas.
„Tai norėdavosi į stumdomą mašinėlę įdėti varikliuką, tai įdomesne spalva perdažyti, tai padaryti šviečiančius žibintus ir šis noras išliko iki šių dienų. Tiesą sakant, tai liečia ne tik automobilius, o apskritai – bet kurią sritį. Tai tiesiog nesustabdomas noras nuolatos viską tobulinti ir tuo pačiu tobulėti pačiam“, – priduria pašnekovas.
Pradėjus akimis valgyti į visiems lengvai atpažįstamą spalvų schemą dėvintį automobilį, iškart norisi užduoti klausimą – „Kur buvo viso to pradžia?“
Bent jau lūžio tašku pašnekovas įvardija momentą, kai į jo rankas pateko „Audi Coupe Quattro“. Kampuotų formų, dviduris kupė, kurią brolis išvykęs gyventi svetur, tiesiog padovanojo. Būtent šis automobilis tapo mano pirmuoju, rimtu projektu, kuris pareikalavo ne tik daugiau laiko, bet ir žinių, kurių tuomet tiesiog neturėjau“, – pasakoja Tomas.
„Pradėjus domėtis greitais automobiliais, visiškai atsitiktinai, mano dėmesį patraukė „Audi S1 Quattro“ – galingiausias automobilis kada nors dalydavęs ralyje. Kadangi garaže tuomet jau stovėjo gerokai parūdijusi brolio dovanota „Audi Quattro“, nusprendžiau pasidaryti automobilį pramogai“, – tęsia pašnekovas
„Visą automobilį išardžiau tam, jog galėčiau jį paruošti saugos lankams, tačiau tada papuoliau į tokią savotišką kryžkelę. Kadangi „Audi S1 Quattro“ tuo metu priklausė svajonių automobilių kategorijai, supratau, jog bandymas užsiimti tokio lygio projektu įsivelsiu i labai brangų reikalą, bet tuo pačiu man ramybės nedavė mintis, jog jeigu aš nesieksiu savo svajonės, tai tikrai jos niekada ir nepasieksiu.“
Tuomet projekto autorius suprato du dalykus: Pirmasis – jog dar labai daug ko nežino ir antrasis – jog niekas negimė visko žinodamas. Tada dar būdamas studentas ir turėdamas laisvo laiko, Tomas pradėjo pjaustyti kėbulą ir studijuoti originalaus „Audi S1 Quattro“ nuotraukas. Ir ties čia buvo žengtas pirmasis žingsnis link svajonės.
„Daug palaikymo tuomet nesulaukiau. Dažniau girdėdavau skeptiškų nuomonių, pavyzdžiui: „Ką tu čia padarysi be tokių žinių“, „Tu žinai kiek tai kainuos?“, „Užsiiminėji nesąmonėmis“, tačiau lygiagrečiai jų buvo ir palaikymo komanda“, – priduria Tomas.
„Kadangi tuo metu dar nesugebėdavau visiškai nekreipti dėmesio į skeptikų skleidžiamą negatyvą, kartais nusvirdavo rankos ir tekdavo projektą užšaldyti ir pasiduoti, tačiau po kurio laiko, kai negatyvas išsisklaidydavo, sugrįžęs smogdavau trigubai ir atsitraukimai nuo projekto būdavo vis retesni. Apskritai, su pertraukomis, prie automobilio prasikuičiau beveik penkis metus, po kurių pagaliau savo garaže turėjau „Audi S1 Quattro“ repliką“, – džiaugsmingu prisiminimu dalinasi Tomas
„Tai tikrai nebuvo tobulas kūrinys, tačiau bendras vaizdas mane tenkino. Kaip ir buvo galima tikėtis, ši džiaugsmo akimirka truko neilgai. Kadangi tas tobulėjimo jausmas mane persekioja nuo pat vaikystės, ilgai netrukus jau norėjosi daug ką perdaryti, patobulinti. Taigi taip ir dariau. Po trečio didelio patobulinimo galiausiai priėjau tašką, kai supratau, jog pakeitimų reikia tiek daug, kad net nebekilo rankos kažką daugiau daryti.
Tiesiog visas naujas mintis norėjosi realizuoti jau kitame projekte, nuo pat pradžių. Sukaupęs nemažą žinių bagažą, automobilių entuziastas antrąjį projektą pradėjo konstruoti su visiškai kita energija ir naudojantis jau visai kitokiais konstrukciniais sprendimais.
„Pardavus pirmąjį, ir pradėjus antrąjį, klientas įsigijęs mano pirmąjį kūrinį parašė laišką, jog negali užmigti pamatęs ant kiek pažengusi yra antrosios „Audi“ replikos statyba. Taigi gavosi taip, kad antrasis projektas, kuris buvo pradėtas sau, eigoje buvo nupirktas to paties kliento. Ir net pilnai neužbaigtas“, – priduria pašnekovas
„Pradėjus trečią projektą, atsirado dar vienas klientas iš kito pasaulio krašto, kuris turėjo tokį patį, neužbaigtą projektą, ir nusprendė kreiptis pagalbos į mane. Tuomet pamačiau, kad dviejų rankų pradeda nebeužtekt, pradėjau ieškoti pagalbos, kol galiausiai visai netikėtai sutikau vieną, labai seniai matytą draugą. Ilgainiui pradėjome prie automobiliu kuistis dviese: vienu metu vieną projektą darėme klientui, o kitą – sau, tačiau ir vėl tas pats – neužbaigtą projektą eigoje nupirko tas pats klientas, kuris įsigijo ir pirmąjį ir antrąjį egzempliorių“, – prisimena Tomas.
„Liūdniausia yra tai, kad dar iki šiol neturime savo reprezentacinio automobilio, nes visi iškeliauja. Na, bet šiuo metu kaip tik darome viena slaptą, viešai nerodomą projektą, kurį planuojame pasilikti dirbtuvėse kaip pavyzdį, ką sugebame, na bent jau iki tol, kol kas nors nesusigundys ir jo nupirkti“, – juokdamasis atsako pašnekovas
Kokybę ir kruopštumą skatina įgauta patirtis
Pirmasis bandymas vairuoti, pirmasis bandymas pakeisti ratą ar netgi pirmasis bandymas modifikuoti automobilį kiekvieną automaną priverčia pasijusti, lyg įžengtų į visiškai nepažįstamą teritoriją, tačiau šis jausmas, simbolizuojantis patirties trūkumą, labai greitai pradingsta siekiant tobulinti savo įgūdžius.
Tą patį principą galimą pritaikyti ir automobilius konstruojančių entuziastų veikloje.
„Kol nebuvo didžiulio žinių bagažo, tol kiekvienas projektas būdavo naujų žinių ir patirties šaltinis, todėl apie kažkokius konkrečius šablonus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti automobilį tiesiog nebuvo reikalo galvoti“, – prisimena Tomas.
„Ne vieną kartą patekdavome į situaciją, kai didžiąją dalį sprendimų reikėjo sugalvoti patiems. Tiesiog, nuo nulio, žiūrint į tuščią vietą ir įsivaizduojant kaip tai reikėtų padaryti. Atlikus nemažai darbo, įgyvendint vieną improvizaciją, to kas jau būna padaryta, tiesiog nesinorėdavo kartoti, nes naujos mintys ir nauji sprendimai jau būdavo užvaldę protą.“
„Kad ir kaip kartais norėdavosi perdaryti ką tik padarytą darbą, tiesiog būdavo gaila įdėtos energijos ir laiko, todėl tokiose situacijose dažniausiai sakydavome, jog sekančiame projekte šitą darbą jau atliksime kitaip.“
„Šiai dienai jau turime kelis šablonus, bet jie yra skirti toms pačioms, pasikartojančioms, nedidelėms detalėms. Pavyzdžiui, rato šakės, rato atraminiai guoliai, kai kurios kėbulo metalinės panelės“, – pasakoja Tomas.
„Apskritai, kūryba ir tobulėjimas vyksta nuolatos, todėl kiekvienas projektas būna unikalus“, – priduria pašnekovas.
Projekto eigą įtakojančių faktorių – gausybė
Automobilio gamyba, ypač modernaus, nėra ypatingai ilgas procesas. Pavyzdžiui, „Toyota“ vieną automobilį pagamina per vidutiniškai 17 valandų. „Bentley“ vieną „Continental“ kupė pagamina per maždaug 400 darbo valandų. Tad kaip manote, kiek laiko reikia, kol pro garažo vartus išrieda lietuviškoji „Audi Quattro“ ralio bolido replika? Mėnesio? Dviejų? O gal – trijų?
Ne vienerius metus sau artima veikla užsiimantis Tomas tikina, jog kiekvienas projektas būna individualus.
„Mūsų darbas nėra šabloninis. Be to, kiekviename projekte yra galybė įvairiausių, projekto eigą įtakojančių faktorių. Tokių kaip: kiek tuo metu turime užsakymų, kiek žmonių dirba prie vieno projekto, per kiek laiko surandamos detalės. Galų gale, daug kas priklauso ir nuo užsakovo biudžeto“, – priduria Tomas.
Užsiima ne tik replikų gamyba
Sulig kiekvienu užbaigtu automobiliu įgauta patirtis ir požiūris į automobilių konstravimą, panašu, padėjo Tomui bei jo kolegoms praplėsti galimybių ribas.
„Šiuo metu užsiimame veikla, kuri yra apskritai susijusi su bet kokia technika ir kūryba, nes tiesiog priėjome tašką, kuomet nebeturime rėmų ir iš metalo galime pagaminti praktiškai bet ką. Esant poreikiui galime atkurti bet kokio seno automobilio surūdijusią detalę, kurios šiai dienai neįmanoma įsigyti“.
Pašnekovas taip pat priduria, jog dirbtuvėse galima pagaminti kokį tik norį automobilį. Nuo absoliutaus nulio, tačiau kaip visada, galimybės ir norai labai dažnai atsiremia į biudžetą.
„Vienintelė riba šiai dienai yra kaina, kurią klientas pasiryžęs mokėti už mūsų paslaugas“, – šyptelėdamas priduria Tomas.
Pagalvoja apie savadarbį automobilį
Galimi iššūkiai kuriant tokį automobilį visai nebaugina. Išnarsčius visus įmanomus automobilių struktūros gabalėlius supranti, jog tam tikri ribojimai atsiranda kitose vietose.
„Apie savadarbį automobilį galvoju jau senokai, tačiau yra labai sunku sukoncentruoti mintis į vieną tašką nuolatos tobulėjant. Baiminuosi, jog pradėjus konstruoti savadarbį automobilį jis taip niekad ir nebūtų užbaigtas, nes projekto eigoje norėtųsi pastoviai ką nors perdaryti, patobulinti. Ir taip be galo, be krašto...“, – pasakoja pašnekovas.
GALERIJA
