1984 metais, automobilių gamintoja „Lancia“, pradėjo dirbti prie keturių varančiųjų ratų sistemos, kuri privalėjo atsidurti naujame ralio bolide, galinčiame įveikti visus savo varžovus. Pradedant „Audi Quattro“ ir baigiant „Peugeot 205 T16“.
Nors „Lancia 037“, galiniais ratais varomas bolidas pasaulio ralio čempionate demonstravo stebuklus, tačiau „Lancia“ norėdama išlikti konkurencinga, privalėjo prisitaikyti ir atsisakyti galinių varančiųjų ratų pavaros.
Giorgio Pianta, vienas žymiausių Italijos lenktynininkų ir „Fiat“ koncerno automobilių bandytojų, stebėdamas „Lancia“ konkurentus, ne vieną mėnesį analizavo keturių varančiųjų ratų sistemos privalumus ir trūkumus. Norėdamas išbandyti keturių varomųjų ratų pavarą savo kailiu, jis kartu su maža „Lancia“ inžinierių grupele sukūrė pirmąjį prototipą, kuris tapo bandymų poligonu.
„BiMotore“ - sveikas gyvas
Italai norėdami išbandyti ir toliau tobulinti keturių varančiųjų ratų pavarą, galėjo pasirinkti bet kurį „Fiat“ koncerno portfelyje esantį automobilį. Pradedant nuo „Alfa Romeo“ ir baigiant „Ferrari“, tačiau mažytė inžinierių grupelė pasirinko kuklų, nelabai įdomų „Lancia“ sedaną - „Trevi“.
Kompaktiškas sedanas „Trevi“, buvo parduodamas su keturių cilindrų varikliais, kurie atitiko tuometinius standartus. Giorgio Pianta buvo tas žmogus, kuris inžinieriams ir pakišo mintį panaudoti pigų ir finansiškai neskausmingą automobilį, tačiau kai apie šį projektą išgirdo „Lancia HF“ komandos vadovas Cesare Fiorio, jis į Giorgio Pianta dirbtuves atvyko su gausia inžinierių gvardija, kuri savo kolegoms pateikė didžiulį informacijos kiekį apie tai kaip ralio varžybose elgiasi galiniais ratais varomas bolidas ir kaip greičio ruožuose turėtų elgtis automobilis su keturių varančiųjų ratų pavara.
Italų inžinieriai nuo vokiečių skiriasi tuo, jog stengiasi nuolatos improvizuoti. Vietoj to, kad sukurtų identišką sistemą „Audi Quattro“, saulėtoje Italijoje gyvenantys specialistai nusprendė, jog pats geriausias būdas suprasti kaip galingas automobilis kelyje elgiasi į priekį varomas visų keturių ratų - sumontuoti antrą variklį, antrą pavarų dėžę ir šiuos du komponentus sujungti su galiniais ratais. Tuo tarpu priekyje sumontuoto agregato užduotis liko nepakitusi - jis suko priekinius ratus.
Antrasis variklis buvo sumontuotas vietoj galinių sėdynių, iškart už vairuotojo ir šalia jo sėdinčio keleivio nugarų. Jis buvo atskirtas specialia, karštį sugeriančia sienele, o variklio stabilumą užtikrindavo net keli stabilizatoriai.
Priekyje sumontuoto variklio išmetimo sistemos vamzdis buvo sutrumpintas ir nukreiptas į dešinę pusę, link keleivio durelių. Tuo tarpu antrojo variklio išmetimo sistemos vamzdis kyšojo ties galine automobilio dalimi.
„Lancia“ inžinieriai nepamiršo ir aušinimo sistemos. Norėdami pašalinti antrojo variklio perkaitimo galimybę, dešinėje pusėje sumontavo oro paėmimo angą, kuri aušindavo ne tik variklį, bet ir turbiną, leidusią motoro pajėgumą padidinti maždaug 15 arklio galių.
Vis dėlto, didžiulės specialistų pastangos pašalinti visus įmanomus trūkumus nuėjo perniek. Antrasis variklis labai greitai pasiekdavo kritinę temperatūrą, kai automobilis tiesiog sustodavo kelioms minutėms šalia šviesoforo. Galvos skausmą kėlė ir komplikuotas automobilis valdymas, bei ne pati rafinuočiausia elektronika, kuri valdė abiejų motorų darbą.
Kadangi tai buvo laboratorija ant ratų, du mėnesiai intensyvių bandymų suteikė labai daug informacijos ir paskubino „Lancia“ keturių varančiųjų ratų pavaros kūrimą ir tolimesnius „Lancia Delta S4“ bandymus. Tą pačią minutę, kai „Lancia Trevi BiMotore“ atliko savo pareigą, automobilis iškeliavo į „Lancia“ muziejų.
Automobilio specifikacijos :
1984 metais, automobilių gamintoja „Lancia“, pradėjo dirbti prie keturių varančiųjų ratų sistemos, kuri privalėjo atsidurti naujame ralio bolide, galinčiame įveikti visus savo varžovus. Pradedant „Audi Quattro“ ir baigiant „Peugeot 205 T16“.
Nors „Lancia 037“, galiniais ratais varomas bolidas pasaulio ralio čempionate demonstravo stebuklus, tačiau „Lancia“ norėdama išlikti konkurencinga, privalėjo prisitaikyti ir atsisakyti galinių varančiųjų ratų pavaros.
Giorgio Pianta, vienas žymiausių Italijos lenktynininkų ir „Fiat“ koncerno automobilių bandytojų, stebėdamas „Lancia“ konkurentus, ne vieną mėnesį analizavo keturių varančiųjų ratų sistemos privalumus ir trūkumus. Norėdamas išbandyti keturių varomųjų ratų pavarą savo kailiu, jis kartu su maža „Lancia“ inžinierių grupele sukūrė pirmąjį prototipą, kuris tapo bandymų poligonu.
„BiMotore“ - sveikas gyvas
Italai norėdami išbandyti ir toliau tobulinti keturių varančiųjų ratų pavarą, galėjo pasirinkti bet kurį „Fiat“ koncerno portfelyje esantį automobilį. Pradedant nuo „Alfa Romeo“ ir baigiant „Ferrari“, tačiau mažytė inžinierių grupelė pasirinko kuklų, nelabai įdomų „Lancia“ sedaną - „Trevi“.
Kompaktiškas sedanas „Trevi“, buvo parduodamas su keturių cilindrų varikliais, kurie atitiko tuometinius standartus. Giorgio Pianta buvo tas žmogus, kuris inžinieriams ir pakišo mintį panaudoti pigų ir finansiškai neskausmingą automobilį, tačiau kai apie šį projektą išgirdo „Lancia HF“ komandos vadovas Cesare Fiorio, jis į Giorgio Pianta dirbtuves atvyko su gausia inžinierių gvardija, kuri savo kolegoms pateikė didžiulį informacijos kiekį apie tai kaip ralio varžybose elgiasi galiniais ratais varomas bolidas ir kaip greičio ruožuose turėtų elgtis automobilis su keturių varančiųjų ratų pavara.
Italų inžinieriai nuo vokiečių skiriasi tuo, jog stengiasi nuolatos improvizuoti. Vietoj to, kad sukurtų identišką sistemą „Audi Quattro“, saulėtoje Italijoje gyvenantys specialistai nusprendė, jog pats geriausias būdas suprasti kaip galingas automobilis kelyje elgiasi į priekį varomas visų keturių ratų - sumontuoti antrą variklį, antrą pavarų dėžę ir šiuos du komponentus sujungti su galiniais ratais. Tuo tarpu priekyje sumontuoto agregato užduotis liko nepakitusi - jis suko priekinius ratus.
Antrasis variklis buvo sumontuotas vietoj galinių sėdynių, iškart už vairuotojo ir šalia jo sėdinčio keleivio nugarų. Jis buvo atskirtas specialia, karštį sugeriančia sienele, o variklio stabilumą užtikrindavo net keli stabilizatoriai.
Priekyje sumontuoto variklio išmetimo sistemos vamzdis buvo sutrumpintas ir nukreiptas į dešinę pusę, link keleivio durelių. Tuo tarpu antrojo variklio išmetimo sistemos vamzdis kyšojo ties galine automobilio dalimi.
„Lancia“ inžinieriai nepamiršo ir aušinimo sistemos. Norėdami pašalinti antrojo variklio perkaitimo galimybę, dešinėje pusėje sumontavo oro paėmimo angą, kuri aušindavo ne tik variklį, bet ir turbiną, leidusią motoro pajėgumą padidinti maždaug 15 arklio galių.
Vis dėlto, didžiulės specialistų pastangos pašalinti visus įmanomus trūkumus nuėjo perniek. Antrasis variklis labai greitai pasiekdavo kritinę temperatūrą, kai automobilis tiesiog sustodavo kelioms minutėms šalia šviesoforo. Galvos skausmą kėlė ir komplikuotas automobilis valdymas, bei ne pati rafinuočiausia elektronika, kuri valdė abiejų motorų darbą.
Kadangi tai buvo laboratorija ant ratų, du mėnesiai intensyvių bandymų suteikė labai daug informacijos ir paskubino „Lancia“ keturių varančiųjų ratų pavaros kūrimą ir tolimesnius „Lancia Delta S4“ bandymus. Tą pačią minutę, kai „Lancia Trevi BiMotore“ atliko savo pareigą, automobilis iškeliavo į „Lancia“ muziejų.
Automobilio specifikacijos :
