Dalinamės Aivaro pasakojimu apie tolimąją Kubą :
Visų pirma - tai yra šalis, vis dar valdoma diktatoriaus, kuris stengiasi kontroliuoti ne tik Kubos gyventojų gyvenimus, bet ir automobilių importą ir eksportą. Be jo žinios, beveik neįmanoma įsivežti arba išsivežti bet kokio tipo transporto priemonės. Metu, kai lankiausi Kuboje, tarp Jungtinių Valstijų ir Kubos galiojo embargas. Dėl daugelį metų galiojusio prekybos embargo, Kubos gyventojai negalėjo oficialiai įsigyti naujų ar naujesnių automobilių, todėl nenuostabu, jog šios šalies autoparką sudaro 1940 - 2000 metų gamybos mašinos.
Priklausomai nuo automobilio paskirties, jis dėvi tam tikro tipo valstybinius numerius. Baltos spalvos valstybinius numerius dėvi fiziniams asmenims priklausančios transporto priemonės. Jeigu automobilis būna padabintas mėlynos spalvos valstybiniais numeriais - tai reiškia, jog jis priklauso valstybei. Tačiau dabar sugrįžkime į kelionės pradžią.
Tik nusileidus Kuboje, išlipus iš lėktuvo ir išėjus iš oro uosto, mus pasitiko dešimtys taksi automobilių nuo kurių negalėjome atitraukti akių. Tai buvo 1950 - 1960 metų laikotarpiu pagaminti „Mercedes Benz“ markės automobiliai, tačiau dėl tam tikrų priežasčių turėjome pasinaudoti kinietiško autobuso paslaugomis.
Važiuodami link viešbučio, kuriame turėjome apsistoti, akys tiesiog raibo nuo klasikinių automobilių įvairovės : nuo amerikietiškų ikonų ir Tarybų Sąjungą menančių vežėčių. Suvilioti klasikinių automobilių, pirmasis darbas, kurį padarėme - išsinuomavome ne pirmos jaunystės mašiną, kuri sekančią dieną mus nuvežtų į Havaną.
Ankstaus antros dienos ryto laukėme su nekantrumu, nes visi žinojome, jog tada prasidės nuotykiai ir pažintis su paslaptingąja Kuba. Ryte nusileidę į viešbučio vestibiulį, mano akys iškart pamatė automobilį su kuriuo mes vyksime Havaną - tai buvo 1950 metų gamybos „Chevrolet“. Deja, puikų pirmą įspūdį labai greitai sugadino neaiškus garsas sklindantis iš po „Chevrolet“ kapoto. Pasirodo - aš buvau teisus. Pasiteiravus koks variklis slypi po „Chevrolet“ kapotu, išgirdau netikėtą atsakymą. Pasirodo, po variklio gaubtu slypėjo ne 8 cilindrų, o 4 cilindrų dyzelinis jėgos agregatas iš 2002 metų gamybos „Mercedes Benz Vito“. Žavu, ar ne?
Pirmasis įspūdis įsėdus į šį hibridą - europietiškiems automobiliams nebūdinga erdvė. Į automobilį be jokių problemų sutilpome 6-iese. Sėdynės buvo beprotiškai minkštos ir patogios, įsmingi kaip į kokią sofą prie televizoriaus. Po keletos kilometrų pastebėjau, kad mūsų automobilio spidometras neveikia, tačiau „Chevrolet“ savininkui tai nebuvo didžiulė problema, nes gamintojo sumontuotą spidometrą jis iškeitė į taksofono ekraniuką.
Pakeliui į Havaną matėme be galo daug klasikinių automobilių. Vairuotojui mūsų susižavėjimas transporto priemonėmis kėlė didžiulį juoką, tačiau kai mes esame pripratę prie „Volkswagen Golf“, taip ir jie yra pripratę prie kvapą gniaužiančių senienų.
Kiekvienas automobilis Kuboje neatrodo tik kaip dar vienas pro šalį važiuojanti transporto priemonė. Kiekvienas yra kitoks, turintis keletą smulkių ar didesnių detalių, kurios atspindi vairuotojo charakterį. Tai yra labai žavu ir įsimintina.
Keliaudami po Kubą ne vieną kartą išvydau skirtingų automobilių, kurie kadaise karaliavo ir Lietuvos keliuose - tai rusiški „Lada“ ar „GAZ“ markių modeliai. Kuboje labai daug kartų teko matyti šeštukų arba septintukų.
Aplankę Havaną, apsisukome ir judėjome link viešbučio, kuriame buvome apsistoję, tačiau mūsų planus truputėlį pakoregavo „Chevrolet“ automobilio savininkas Gabrielius. Jis netikėtai mus pakvietė į svečius išgerti kavos ir pasidalinti savo įspūdžiais apie jo gimtąją šalį.
Atvykę į jo namus, išvydome metalinius vartus, kuriems atsivėrus pamatėme du kelius : vienas vedė link Gabrieliaus namų, o kitas - link Gabrieliaus garažo. Neįprastas sprendimas, bet tokiu būdu jie nusprendė atskirti gyvenamąją patalpą nuo tos, kurioje tūno automobiliai. Kaip bebūtų keista, tačiau garažas yra tokio pat dydžio kaip ir garažas.
Užsukę į garažą, susipažinome su Gabrieliaus tėčiu, kuris laikomas geriausiu šaltkalviu Kuboje. Ar tai tiesa? Nežinia, tačiau pažvelgus į tai kaip jis dirba, susidarė įspūdis, jog tai yra tikrų tikriausia tiesa, nes neturėdamas jokių profesionalių įrankių, jis sugeba sukurti kažką unikalaus.
Kuba - unikali šalis, kuriai pamatyti neužteks vienos ar dviejų dienų. Rekomenduočiau planuotis taip, jog Kuboje galėtumėte pabūti bent jau 10 dienų per kurias galėsite apžiūrėti pačias įdomiausias vietas ir susitikti su įdomiais žmonėmis.
GALERIJA
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais. Tiesiog susisiekite su mumis :
[email protected]
