Į renginio vietą atvykome likus dar gerai valandai iki jo starto, tad spėjome papusryčiauti ir apvaikščioti vietovę. Gražu. Smėlio karjeras apsuptas pušynų. Visą rytą nerimęs lietus prie kraštovaizdžio taip pat prisidėjo – guminiai batai buvo privalumas. Vaikštinėdami pabendravome su keliais vairuotojais, susipažinome su vietiniais fotografais bei renginio organizatorių atstovais.
Renginio startas šiek tiek vėlavo, tad be jokio streso susiradome tinkamas vietas fotografuoti pirmuosius dalyvių kilometrus. Kadangi Enduro Sprint’e buvau pirmą kartą, daug emocijų suteikė tai, kad čia, skirtingai nei ralyje, gali būti visiškai šalia pravažiuojančių dalyvių, o jie dar ir pasimaivo, ratą iškelia, pamojuoja matydami vyruką su objektyvu vietoj akių. Dar vienas didelis skirtumas nuo buvimo ralyje – veiksmas čia vyksta palyginti nedidelėje teritorijoje, tad nereikia žiūrėti į kelio knygą ir važinėtis iš vieno greičio ruožo į kitą, čia užtenka paeiti kelis šimtus metrų ir jau kiti vaizdai. Tiesa, pasimesti vieniems nuo kitų čia taip pat labai paprasta. Gerai, kad turėjome racijas, kitaip neaišku ar būtų visas ekipažas susirinkęs atgal į mašiną po renginio.
Pabodus būti kelis šimtus metrų nuo starto esančiame greitame posūkyje su bičiuliu nuėjome pasižvalgyti į serviso zoną ir startą. O atmosfera čia kaip kokiame festivalyje. Daug šauniai nusiteikusių žmonių, kas jau kepasi mėsytę, kas dar tik išlydi startuojančius, kas ieško geresnio kadro, bet visi čia susirinkę su viena aistra. Ir tas jausmas veža. Nuo starto fotoaparatų spragsėjimais palydėjome savo bičiulį Aidą Bubiną ir jo komandos draugą į trasą ir nuėjome stebėti kaip dalyviams sekasi kovoti su smėlio karjeru, endurininkų kalba kalbant – testais.
O sekėsi jiems, nekompetentinga akimi žiūrint, labai smagiai! Greitis, šuoliai per tramplinus, smėlio kalnai iš po ratų, variklių riaumojimas aukštomis apsukomis – vaizdas žiauriai geras! Galima buvo suprasti ir kas žiemą sporto salėje praleido mažiau laiko – antrame ir trečiame važiavimuose buvo galima pastebėti, kad kai kurių lenktynininkų tempas smarkiai krito. Tiesą pasakius tai nestebino, nes fizinių jėgų tokiam pasivažinėjimui reikia atiduoti turbūt ne ką mažiau nei sužaisti gerą futbolo mačą.
Į dienos pabaigą lietus savo pasirodymą baigė ir pasitraukęs užleido vietą pavasariškai saulei. Mes dar pasimėgavę vaizdais ir variklių riaumojimais taip pat po truputį pradėjome krautis daiktus ir judėti link namų. Prieš tai dar pasidarėme maža iškylą su tušonke ir namie gamintais sumuštiniais. Tokia ta autosporto virtuvė – kas telpa į maišelį ir nereikalauja jokio paruošimo.
Nežinau kas buvo tądien, bet buvau pasišventęs vairuotojas, vėl sėdau už ištikimojo Subaru vairo ir kupini nuotykių patraukėme tuo pačiu keliu atgal. Na, ne visai tuo pačiu. Turėjau nusižiūrėjęs vieną stovėjimo aikštelę pakeliui, pušyne, už kurio – jūra. Kai pasiūliau visiems grįžtant nueiti prie jūros išaiškėjo, kad ne aš vienas tą aikštelę buvau nusižiūrėjęs, Gediminas paantrino man ir sakė “atvažiuojant mačiau gerą vietelę, joje galim ir sustoti”. Taip ir padarėme. Ir čia mes atradome rojaus kampelį. Nepamenu kada taip džiaugiausi matydamas jūra. Gal todėl, kad po ilgos dienos su varikliu gausmu ausyse, gal todėl, kad saulė išlindo po visos dienos lietaus, o gal tiesiog… Nuostabaus smėlio paplūdimys kurio galo nematyti nei vienoje nei kitoje pusėje, už nugaros pušynas, per kurį negirdėti jokio mašinų gausmo. Kad ir koks ilgas kelias laukė, šita vieta mus užbūrė ir čia, beveik nesikalbėdami, kiekvienas pabuvome su savomis mintimis ir po pusvalandžio atsitokėję suskubome atgal į automobilį.
Važiuodami atgal dar sustojome prie įspūdingai ir gan baisiai atrodančio smarkiai apgriuvusio pastato. Lietuvoje tokių nepamatysi, norėjome užeiti arčiau, bet sargas buvo neeilinis – nemiegojo ir pamatęs mus iškart parodė dėmesį ir tai, kad eiti toliau ne valia.
Kaip visada grįžtant kelias atrodo trumpesnis, visi pilni įspūdžių, emocijų ir naujų patyrimų, tad automobilyje muzikos nereikėjo – buvo daug juoko ir istorijų. O dar grįžtant įkvėpti dienos vaizdų pasirinkome kiek kitą kelią namo – nenorėjome, kad subarikas pasijaustų nuskriaustas ir smagiai paoffroadinom. Gediminas žino gerų vietų, kur tai galima.
Ir dabar jau sutemus, likus vos kelioms dešimtims kilometrų iki namų, prisiminiau rytinį klausimą “kokio velnio mes taip anksti keliamės?”… Per dieną susukome beveik aštuonis šimtus kilometrų, kelyje praleidome beveik dešimt valandų, keturias ar penkias valandas mėgavomės motociklų ir keturračių linksmybėmis, suradome nuostabų paplūdimį, į kurį norėtųsi sugrįžti ir praleidome velniškai gerą laiką su draugais… Atsakymas į tą rytinį klausimą dabar buvo labai aiškus. Kaip visada sakau – tokios kelionės tai gryna vyriška romantika, dėl jos galima ir nemiegoti.
GALERIJA
Autorius - Justas Lengvinas
