Vadovaujantis vien teorinėmis iš tinklo įkraunamų hibridų galimybėmis, gali susidaryti įspūdis, jog tai – idealiausias automobilio tipas. Pasižymi ženkliai mažesne tarša, tačiau tuo pačiu neturi tradiciniams elektromobiliams būdingų trūkumų. Vis dėlto, nors iš tinklo įkraunami hibridai siūlo nemažai privalumų, šio tipo jėgainės taip pat turi eilę skirtingų trūkumų.
Kokie yra iš tinklo įkraunamų hibridų privalumai?
Universalumas
Kaip ir minėjome anksčiau, didžiausias iš tinklo įkraunamų hibridinių automobilių privalumas – universalumas įvairiausiose situacijose.
Dauguma šiuo metu parduodamų iš tinklo įkraunamų hibridų, naudodami vien elektros pavarą gali įveikti 30 - 60 kilometrų atstumą. Tokio atstumo daugeliui turėtų užtekti norint įveikti kasdieninius maršrutus mieste.
Iš tinklo įkraunamų hibridinių automobilių patrauklumą dar labiau padidina, jeigu darbo vietoje galima pasinaudoti įkrovimo stotele, kuri galėtų papildyti baterijos įkrovą. Vis dėlto, net jeigu baterija išsikraus, tai nesukels didelių rūpesčių. Hibridinė pavara tiesiog pradės naudoti vidaus degimo variklį, kuris be didesnių iššūkių leis įveikti bent 500 - 600 kilometrų.
Pigesnė eksploatacija
Eksploatuodami automobilį su iš tinklo įkraunama hibridine pavara galite ženkliai sumažinti išlaidas automobilio priežiūrai. Jeigu kiekvieną dieną naudosite elektros pavarą ir sąžiningai įkrausite išsikrovusią bateriją, kiekvieną mėnesį galite sutaupyti iki 300 eurų, kuriuos įprastai išleistumėte degalams.
Degalų sąnaudų skirtumas šio tipo automobiliuose yra akivaizdus. Net ir naudojant hibridinę pavarą, kurios metu veikia benzininis ir elektros varikliai, vidutinės degalų sąnaudos būna 20-30% mažesnės negu modelių, turinčių tradicinį vidaus degimo variklį.
Optimalus baterijos įkrovimo laikas
Dauguma iš tinklo įkraunami hibridai turi ne pačios didžiausios talpos baterijas, o tai reiškia, jog jų įkrovimo laikas labai stipriai neprailgs. Pavyzdžiui, „Renault Captur e-Tech“ turi 9.8 kWh talpos bateriją. Priklausomai nuo to, kokį energijos šaltinį naudojate baterijos įkrovimui (įprastą kištukinį lizdą ar sieninę įkrovimo stotelę), baterijos įkrovimas trunka nuo 3 iki 5 valandų.
Vis dėlto, šiuo metu rinkoje galima rasti ir gerokai pažangesnių iš tinklo įkraunamų hibridų. Pavyzdžiui, „Mercedes-Benz C300e“ turi net 25.4 kW talpos bateriją, kurios dėka, elektra įveikiamas atstumas gali siekti iki net 100 kilometrų. Negana to, šis hibridas palaiko baterijos įkrovimą nuolatine srove, kurios pajėgumas gali siekti iki 55 kW.
Geresnė dinamika
Daugelis gamintojų iš tinklo įkraunamas hibridines versijas pozicionuoja it būtų modelių gamos flagmanais (pavyzdžiui, „Ford Kuga“, „Mazda CX-60“ ar „Peugeot 308“). Tai reiškia, jog šios versijos pasižymi geriausiomis dinaminėmis savybėmis, kurias užtikrina benzininis ir elektrinis varikliais.
Vis dėlto, aukštesnės klasės automobilių gamintojai, siūlantis ypatingai platų pasirinkimo spektrą, iš tinklo įkraunamą hibridinę pavara lygina su panašaus pajėgumo modeliais, turinčiais tik vidaus degimo variklį (pavyzdžiui. „BMW 330i“ ir „BMW 330e“).
Verta pabrėžti, jog geriausią dinamiką šie automobiliai pasiekia tik tada, kai juose esanti baterija būna įkrauta. Esant tuščiai baterijai, didžiausią darbą turės atlikti vidaus degimo variklis.
Kokie yra iš tinklo įkraunamų hibridų trūkumai?
Aukšta įsigijimo kaina
Tiek naujų, tiek naudotų iš tinklo įkraunamų hibridų įsigijimo kaina yra didelė. Kai kuriais atvejais – netgi per didelė.
Pavyzdžiui, naujutėlis 5 serijos BMW sedanas Lietuvoje kainuoja nuo 53 tūkst. eurų. Tuo tarpu iš tinklo įkraunama hibridinė versija kainuoja 61 tūkst. eurų.
Panašią tendenciją galima išvysti ir pas kitus gamintojus. Pigiausia „Peugeot 508“ sedano versija su benzininiu varikliu kainuoja nuo 36 tūkst. eurų, o iš tinklo įkraunama hibridinė versija – nuo 51 tūkst. eurų.
Sudėtinga konstrukcija
Didžioji dauguma iš tinklo įkraunamų hibridų pasižymi sudėtinga transmisijos konstrukcija, kurią iš esmės sudaro benzininis ir elektrinis varikliai. Modeliai su keturių varančiųjų ratų pavara dažnai turi ir antrą elektrinį, sumontuotą ant galinės ašies.
Didesnis brangesnių komponentų skaičius, neabejotinai, ateityje padidins automobilio priežiūros kaštus. Be to, bent jau šiai dienai, iš tinklo įkraunamus hibridus galima aptarnauti tik oficialiose atstovybėse, mat šio tipo automobilių konstrukciją išmanančių meistrų kiekis nėra labai didelis.
Mažesnis bagažinės tūris
Papildomą bateriją turintys iš tinklo įkraunami hibridai ją slepia po galinėmis sėdynėmis arba bagažinėje. Dėl šios inžinierinio sprendimo, iš tinklo įkraunami hibridai pasižymi mažesniu bagažinė tūriu. Nors bagažinės talpos skirtumai tarp įprastų ir hibridinių versijų nėra dideli, tačiau visą bagažinės tūrį mėgstantys išnaudoti vairuotojai neabejotinai pajus šiuo skirtumus.
Iš tinklo įkraunami hibridai taip pat pasižymi mažesne keliamąja galia bei prastesniais gebėjimais patempti priekabą. Pavyzdžiui, „Mercedes-Benz GLC300“ su tradiciniu vidaus degimo varikliu gali patempti iki 2400 kilogramų sveriančią priekabą, o iš tinklo įkraunamo hibrido versija – iki 2000 kilogramų sveriančią priekabą.
Mažesnis degalų bakas
Papildomą energijos šaltinį turintys iš tinklo įkraunami hibridai turi įtakos ne tik automobilių bagažinių tūriui. Dėl galinėje automobilio dalyje montuojamos baterijos, gamintojai yra įpareigoti sumažinti degalų baką, kuris sumažina galimą automobilio nuvažiuojamą atstumą.
Puikiu to pavyzdžiu galėtų būti naujos kartos „Peugeot 308“, kuris yra galimas su tradiciniu vidaus degimo varikliu arba su iš tinklo įkraunama hibridine pavara. Pastaroji versija turi net 12 litrų mažesnės talpos degalų baką – 40 litrų vietoje 52 litrų.