Mūsų laikais šviesoforu nieko nenustebinsi. Jis stovi kiekvienoje judrioje sankryžoje. Daugeliui vairuotojų net nekyla klausimų, kaip reaguoti į šią eismo reguliavimo priemonę. O ar žinote kodėl taip yra?
Šviesoforas turi stovėti kiekvienoje didesnėje sankryžoje. Nes tai praktiškai vienintelė priemone, kaip jose išspręsti eismo saugumo ir greičio problemas. Tačiau buvo laikai, kaip šviesoforų neegzistavo. Tiesa tada ir eismo spūsčių buvo labai nedaug.
Visame pasaulyje šiandien šviesoforai turi tas pačias tris spalvas. Tačiau kaip nutiko, kad šviesoforo spalvos yra raudona, geltona ir žalia? Kodėl jos ne, sakykime, violetinė, mėlyna ir žydrą? Yra kelios versijos, tačiau kol kas šiek tiek istorijos.
Nors pasaulyje automobilių industriją diktuoja madas įvairiuose srityse, tačiau ir jai praeityje teko pasiskolinti idėjas iš kitų sričių. Tam geras pavyzdys yra šviesoforas.
Pirmas šviesoforas užsižiebė 1868 metais Londone. Jis buvo naudojamas geležinkelio ir kelio sankirtoje. Nors konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau puikiai išsprendė kilusias problemas. Jis buvo padarytas iš dviejų strypų, kurių vienas buvo pasukamas horizontaliai, kai reikėjo traukiniams parodyti, kad reikia sustoti. Jei svirtis buvo 45 laipsnių kampu, tai reikšdavo tą patį ką dabar reiškia geltona šviesoforo spalva.
Tačiau kadangi pirmo šviesoforo nebuvo matyti naktį, inžinieriai ant jo įrengė šviesas. Stok signalui pasirinko raudoną, o dėmesio - žalią spalvą. Taip taip, nenustebkite, kad signalui dėmesio buvo naudojama žalia spalva.
Kitas šviesoforo vystymosi etapas persikėlė į JAV. 1912 metais vieno miesto valdininkas, atsakingas už eismo saugumą, pastatė pirmą šviesoforą, kuris turėjo tik dvi, žalią ir raudoną, spalvas. Nors tuo metu keliuose buvo labai nedaug automobilių, ir eismo taisyklės dar nebuvo parašytos, tačiau vairuotojams šis išradimas patiko.
Pirmas trijų spalvų šviesoforas vėl pasirodė geležinkelyje. Tačiau trys spalvos buvo šiek tiek kitokios. Raudona spalva reiškė stovėti, žalia - dėmesio, o kelias laisvas reiškė balta spalva. Pirmos dvi spalvos buvo aiškios, tačiau trečia tapo valdžios galvos skausmu. Kadangi baltą spalvą traukinio mašinistai maišydavo tiek su žvaigždėmis, tiek su automobilių šviesomis. Dėl to įvyko nemažai eismo įvykių.
Po tokių įvykių inžinieriai paskutinį kartą pertvarkė šviesoforo spalvas. Buvo į "kompaniją priimta" geltona spalva. Nors ji asocijuojasi su saule, tačiau jos ryškus tonas leidžia atkreipti dėmesį.
Nors toliau skirtinguose šalyse šviesoforai šiek tiek keitėsi, tačiau tai buvo neesminiai pakeitimai. Vienose vietovėse šviesoforas turi dvi raudonas šviesas, kitose ne visos šviesos yra apvalios. Vieni jį stato horizontaliai, kiti vertikaliai. Tačiau esmė liko ta pati. Jis yra pagrindinė sankryžų eismo reguliavimo priemonė.
Mūsų laikais šviesoforu nieko nenustebinsi. Jis stovi kiekvienoje judrioje sankryžoje. Daugeliui vairuotojų net nekyla klausimų, kaip reaguoti į šią eismo reguliavimo priemonę. O ar žinote kodėl taip yra?
Šviesoforas turi stovėti kiekvienoje didesnėje sankryžoje. Nes tai praktiškai vienintelė priemone, kaip jose išspręsti eismo saugumo ir greičio problemas. Tačiau buvo laikai, kaip šviesoforų neegzistavo. Tiesa tada ir eismo spūsčių buvo labai nedaug.
Visame pasaulyje šiandien šviesoforai turi tas pačias tris spalvas. Tačiau kaip nutiko, kad šviesoforo spalvos yra raudona, geltona ir žalia? Kodėl jos ne, sakykime, violetinė, mėlyna ir žydrą? Yra kelios versijos, tačiau kol kas šiek tiek istorijos.
Nors pasaulyje automobilių industriją diktuoja madas įvairiuose srityse, tačiau ir jai praeityje teko pasiskolinti idėjas iš kitų sričių. Tam geras pavyzdys yra šviesoforas.
Pirmas šviesoforas užsižiebė 1868 metais Londone. Jis buvo naudojamas geležinkelio ir kelio sankirtoje. Nors konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau puikiai išsprendė kilusias problemas. Jis buvo padarytas iš dviejų strypų, kurių vienas buvo pasukamas horizontaliai, kai reikėjo traukiniams parodyti, kad reikia sustoti. Jei svirtis buvo 45 laipsnių kampu, tai reikšdavo tą patį ką dabar reiškia geltona šviesoforo spalva.
Tačiau kadangi pirmo šviesoforo nebuvo matyti naktį, inžinieriai ant jo įrengė šviesas. Stok signalui pasirinko raudoną, o dėmesio - žalią spalvą. Taip taip, nenustebkite, kad signalui dėmesio buvo naudojama žalia spalva.
Kitas šviesoforo vystymosi etapas persikėlė į JAV. 1912 metais vieno miesto valdininkas, atsakingas už eismo saugumą, pastatė pirmą šviesoforą, kuris turėjo tik dvi, žalią ir raudoną, spalvas. Nors tuo metu keliuose buvo labai nedaug automobilių, ir eismo taisyklės dar nebuvo parašytos, tačiau vairuotojams šis išradimas patiko.
Pirmas trijų spalvų šviesoforas vėl pasirodė geležinkelyje. Tačiau trys spalvos buvo šiek tiek kitokios. Raudona spalva reiškė stovėti, žalia - dėmesio, o kelias laisvas reiškė balta spalva. Pirmos dvi spalvos buvo aiškios, tačiau trečia tapo valdžios galvos skausmu. Kadangi baltą spalvą traukinio mašinistai maišydavo tiek su žvaigždėmis, tiek su automobilių šviesomis. Dėl to įvyko nemažai eismo įvykių.
Po tokių įvykių inžinieriai paskutinį kartą pertvarkė šviesoforo spalvas. Buvo į "kompaniją priimta" geltona spalva. Nors ji asocijuojasi su saule, tačiau jos ryškus tonas leidžia atkreipti dėmesį.
Nors toliau skirtinguose šalyse šviesoforai šiek tiek keitėsi, tačiau tai buvo neesminiai pakeitimai. Vienose vietovėse šviesoforas turi dvi raudonas šviesas, kitose ne visos šviesos yra apvalios. Vieni jį stato horizontaliai, kiti vertikaliai. Tačiau esmė liko ta pati. Jis yra pagrindinė sankryžų eismo reguliavimo priemonė.
