„Galėjome važiuoti toliau, tačiau turėjome taisyklę nepriklausomai nuo to pasieksime tikslą ar ne, 4 valandą stoti ir kurti stovyklavietę. Dėl saugumo ir šilumos. Nusileidus saulei oro temperatūra krenta drastiškai, dangus giedras, jokių miesto šviesų aplink nėra, naktis čia juoda. Tad stojom nuvažiavę 170 km.“ – pasakojo lietuvis Karolis Mieliauskas.
Kompanija pasistatė 4 palapines, nusipjovė sudžiūvusį medį šilumai. Stovyklavietė įlankoje: vienoje pusėje – kalnai, kitoje – balta bekraštė sniego dykuma. Naktį termometro rodyklė krito beveik iki -30 laipsnių žymos.
Ledas šiemet ne pats geriausias, didžiausias jo storis, kokį patikrino su grupe važiojantis ledo kapitonas – kiek daugiau nei 70 cm. To užteko, kad jis išlaikytų maždaug 10-ies tonų ekspedicijos transporto svorį.
Išsiskyrusi grupė ir pasibaigę degalai
Didieji nuotykiai prasidėjo šeštąją dieną, kai su techniniais nesklandumais susidūrė filmavimo grupę ir degalų atsargas gabenusi valtis ant oro pagalvių. Grupė išsiskyrė. Airio vairuojamas UAZ ir 6 motociklai judėjo tolyn. Kelio sąlygos sunkėjo, važiuojant šiauriau augo ir sniego storis ant ledo.
„Vidurdienį ženkliai padidėjo ledo storis, siekė porą sprindžių. Motociklui tai yra pakankamai klampu, bet aš buvau labai smalsus išbandyti važiavimą giliam sniege. Smagu. Saulė plieskia, mėlynas dangus, spaudžia apie -20 laipsnių šaltukas, vingiavimas sniege duoda malonumo, darbas šildo kūną. Važiuojant tiesiai kausto šaltis“, – įspūdžiais dalijosi K. Mieliauskas.
Storas sniego sluoksnis sukuria didesnį pasipriešinimą, dėl to visos transporto priemonės besiskindamos kelią per pusnis naudoja daugiau degalų. Malonumas baigėsi viduryje niekur, kai ekspedicijos dalyviams pradėjo baiginėtis degalai. Valtis ant oro pagalvių – kažkur toli gale. Telefonai negaudo jokio ryšio. Motociklininkai perpilinėjo degalus iš tų, kurių bakas pilnesnis į tuščius. Jau buvo po 4-os valandos, temo, o kompanija stovėjo dar toli nuo kranto, kur būtų galima kurti stovyklavietę. Toli horizonte pasigirdęs burzgimas ir valties šviesos prietemoje buvo tarsi išsigelbėjimas. Kad ir su pykčiais bei ginčais, visi jau sutemus saugiai pasiekė Hakusi trijų namų kaimelį. Vietiniai priėmė po stogu, ir nors daugumai teko miegoti ant žemės, naktį jie praleido šilumoje, pusryčiams gavo Baikalinio omuliaus žuvies ir galimybę išsimaudyti netoliese esančiuose karštuose šaltiniuose.
Paskutinė, septintoji Baikalo iššūkio diena iš ryto atrodė labiau simbolinė. Iki finišo Severobaikalske – vos 45 km ir beveik visi jie federaliniu ledo keliu. Aišku kelias – tik pora nelygiai išmaltų vėžių su medelių riboženkliais. Tačiau automobiliams tai daug geriau nei piešti vėžes per sniegą. Motociklininkams – ne taip patogu, mat vėžėse sunku išsilaikyti, vis vien tenka važiuoti per storą sniego sluoksnį.
Siekė 2 pasaulio rekordų
„Lauke sninga, apniukę, sudėtingos sąlygos. Nors atrodo viskas čia pat, ir energijos daug, deja, paskutinius 4 kilometrus teko baigti ant Fritzo motociklo galo, mat maniškis sugedo taip, kad vietoje nesugebėjome jo pataisyti“, – apie savo kelionės finišą prikandęs lūpą, bet šypsodamasis papasakojo lietuvis Karolis Mieliauskas.
Nuotykių ieškotojai Karolis Mieliauskas iš Lietuvos, Declanas McEvoy iš Airijos, Markas Kempas ir Kevinas Emansas iš Didžiosios Britanijos, Fritzas Kreisas iš Vokietijos ir Mariano Carloni iš Argentinos šioje kelionėje bandė pasiekti ilgiausio nuvažiuoto atstumo motociklais ledu pasaulio Gineso rekordą.
Airis Garis O‘Keefas su stipriai modifikuotu UAZ – tolimiausio nuvažiuoto nuotolio ledu per 7 dienas rekordą. Kompanija per savaitę prisuko tiek kilometrų ledu, kiek niekas kitas nėra nuvažiavęs, tad jiems beliko pateikti visus to įrodymus ir dokumentus Gineso rekordų knygos atstovams ir laukti patvirtinimo.
Vienas Baikalo iššūkis internacionalinei kompanijai baigėsi, bet jie sudalyvaus dar viename: Baikalo mylios traukos lenktynėse, kur ledo trasos ilgis siekia tiek pat, kiek ir ežero gylis – 1,642 km.
