Pakelti galima tiek, kiek skirta
I.Savickienė šypsosi, išgirdusi, ar jos, elegantiškos ir gležnos moters, pečiams yra ne per sunkus krūvis organizuoti vieną iš Lietuvos ralio čempionatų etapų.
„Automobilių sportas man yra itin artimas, o žmonės, kurie kartu jį rengia, yra savo srities profesionalai. Man labai svarbu, kad Tomo noras Žemaitijos ralį kurti pirmiausia patogų ir įdomų sportininkams, liktų Kelmėje vykstančių lenktynių akcentu“, - patikina pašnekovė.
Ji atvira – pernai pasiruošti lenktynėms buvo tikrai sunku. Baugino ne tik tai, kad šalia nebėra Tomo – Lietuvos automobilių sporto meistro, tituluoto lenktynininko, „Rally Žemaitija“ įkvėpėjo, bet ir pasaulyje prasidėjusi Covid – 19 pandemija. Bet, nors mėnesiu vėliau, čempionato etapas Kelmėje įvyko bei praėjo sėkmingai.
Įprastai Žemaitijos ralis būdavo rengiamas birželį ir sutapdavo su Tomo Savicko gimtadieniu. Pernai dėl karantino jis automobilių sporto lenktynininkus subūrė liepą, kartu minint ir Ingridos vyro mirties metines.
„Rally Žemaitija“ buvo Tomo kūdikis. Jis per daug metų šiuo sportu sudomino ne vieną kelmiškį. Į jį įtraukė ir mane. Tad, mūsų abiejų ir ralio istorija yra tarsi neatsiejama“, - užsimena I. Savickienė.
Dabar ji nebesvarsto ir tiksliai žino – lenktynės Kelmėje turi vykti kasmet.
Lemtinga pažintis
Tuo metu, kai Tomas su Ingrida susipažino, abu buvo jauni verslininkai ir automobilių sportu nesidomėjo. Tiesa, T. Savickas nuo paauglystės propagavo įvairias kitas sporto šakas – plaukimą, paplūdimio tinklinį, stalo tenisą, badmintoną, o 2018-aisiais jo treniruojama „Kelmės“ krepšinio komanda pirmą kartą miestelio istorijoje triumfavo Regionų krepšinio lygos (RKL) B divizione.
„Kartą viešėjau pas draugę parduotuvėje, kurioje ji dirbo. Tuo metu ten kaip tik atvyko ir griežtasis įstaigos direktorius. Nenorėdama sukelti draugei nepatogumų, pabėgau iš parduotuvės nepakeldama akių. Bet Tomas mane įsidėmėjo, tą patį vakarą susirado, ėmėme bendrauti“, - pasakoja Ingrida.
Pora susituokė 2005 metais. Tuomet abu jau buvo pasinėrę į automobilių sportą – Tomas tapęs profesionaliu lenktynininku, o Ingrida – ralio teisėja.
Iki šiol Savickų namuose saugomas antrasis tituluoto sportininko automobilis, kurį ketinama atnaujinti jubiliejinėms, dešimtosioms „Rally Žemaitija“ varžyboms.
Nelaimė pakeitė planus
2010 metais „Saulės ralyje“ važiavęs T.Savickas vienos pavojingiausių ralio atkarpų posūkyje nesuvaldė vairuoto automobilio ir, neoficialiais duomenimis, jo mašina vertėsi beveik 14 kartų.
Ingrida tuo metu vyro laukė finiše ir, grįžtančių lenktynininkų vis klausinėjo, ar jie kelyje nemato Tomo vairuojamo „Renault Clio“.
„Jau buvau ėmusi nerimauti, kai sulaukiau vyro skambučio. Jis, stengdamasis manęs neišgąsdinti, pasakė „truputį sugedom, bet reikia greitosios“, - prisimena pašnekovė.
Operatyviai į įvykio vietą nuvykę medikai lenktynininkus išvežė į ligoninę. Bet kelyje jų laukė dar viena staigmena – greitoji susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu, tad, Tomui ir jo šturmanui iki gydymo įstaigos teko vykti... su persėdimu.
Po patirtos pavojingos avarijos Tomas prasitarė žmonai, jog, vairuojant lenktyninį automobilį, jam vis dažniau norisi spausti stabdžio pedalą.
Taip po truputį T. Savickas baigė profesionalaus sportininko karjerą.
Noras išpildyti sportininkų lūkesčius
Dar prieš skaudžiąją avariją, Ingrida ir Tomas savo kolegoms padėdavo organizuoti „Saulės ralį“, o, kai šis lenktynių etapas savo gyvavimą baigė, gimė idėja rengti „Rally Žemaitija“.
Abu sutuoktiniai subūrė savo komandas, pasiskirstė darbais ir prieš aštuonerius metus Kelmėje iniciavo sporto bei greičio šventę.
Kasmet rudenį norintieji rengti Lietuvos čempionato etapus, turi pateikti paraiškas Lietuvos automobilių sporto federacijai.
„Su artimiausiais paminėjęs savo penkiasdešimtmetį, Tomas po kelių savaičių mus paliko. Buvo liepos mėnesis, neseniai praūžęs šeštasis Žemaitijos ralis...“, - prisimena I. Savickienė.
O, prasidėjus rudeniui, kolegos ėmė jos klausinėti, ar lenktynių, kurių idėja gimė Tomo galvoje, užges ar bus toliau puoselėjama.
Pašnekovė neslėpė – sprendimas buvo sudėtingas, bet noras įamžinti žinomo sportininko atminimą bei sukurti tokią greičio šventę, kuri pirmiausia pateisintų lenktynininkų lūkesčius, viską nulėmė.
„Kai šalia tavęs profesionalai ir jie tave palaiko, viskas būna daug lengviau“, - sako I. Savickienė.
Pagrindinius Tomo darbus perėmė Edvinas bei kiti ralio asai.
Nors daugelį metų yra susijusi su automobilių sportu, Ingrida neslepia – kai kurie „vyriški reikalai“ jai tebėra nežinomi.
Myli „ne tokią“ riziką
I.Savickienė yra dalyvavusi trekuose, slalomuose, lenktyniavusi ant ledo. Beveik iš visų varžybų moteris parsiveždavo aukščiausius apdovanojimus.
Ralio automobilyje Ingrida yra buvusi šturmanu, bet pati už lenktyninės transporto priemonės vairo nesėsdavo.
„Tai – adrenalino ir rizikos sportas. Žaidimas su likimu. Bet juk ir pats gyvenimas yra rizikingas? Su neramumu į trasą išleisdavau vyrą. Bet geriau mylimas žmogus tebūna aktyvus, nei laisvalaikį leidžiantis namuose ant sofos“, - užsimena Ingrida.
Ji pripažįsta – ralis, kuriuo Tomą sudomino jo brolis, buvo jų abiejų gyvenimo dalis.
Ingrida su malonumu pasinėrė į šį sportą, tapo lenktynių teisėja.
Pašnekovė pasakoja, kad naujas teisėjas visada dirba kartu su labiau patyrusiu, visko iš jo mokosi.
Kai Ingrida ėmė dirbti lenktynėse, viskas buvo daug sudėtingiau nei yra dabar – nei telefonu, nei GPS, nei elektroninių finišo laikmačių.
„Į kelią įtemptai žiūrėdavome po valandą ir ilgiau. Svarbu buvo laiku užfiksuoti kiekvieno sportininko greičio rezultatą“, - pasakoja I. Savickienė.
