Prisimindamas savo pirmąją pergalę ir ją liudijančius iškovotus trofėjus, kurie jau ištisą 20-etį užima garbingą vietą žurnalisto kolekcijoje, Linas negali nesišypsoti.
„Visi, susirinkę į pirmųjų savojo ralio lenktynių startą, turėjome gana miglotą supratimą apie tai, kas mūsų laukia. Žinojome, kad visam savaitgaliui tapsime lenktynininkais, – prisimena L. Butkus. – Na, išimtimis nebent galėjome laikyti į pirmąjį ralį atvykusius kolegas iš Rusijos - „Avto Reviu“ žurnalo ekipažą, ir buvusį Latvijos ralio čempioną (šturmano kėdėje) Atį Jansoną. Mano sėkmės receptas buvo, visų pirma, neįtikėtinai gerai savo reikalą išmanančio šturmano vietoje atsiskleidęs universalus lenktynininkas A. Jacevičius. Antrasis sėkmės elementas - specialiai tuo metu vykusioms „Auredi–Golf“ taurės lenktynėms paruoštas Almanto automobilis – pirmosios kartos „Volkswagen Golf“.
Pirmojo ralio laimėtojas ir šiandien itin pagarbiai atsiliepia apie pergalę jam atnešusį automobilį, kurio ratus suko 1,6 litro darbo tūrio karbiuratorinis variklis, kur buvo įrengti sportiška pakaba, saugos lankai ir visa-sezoninės padangos.
Linas abejoja, ar dabar su tokio galingumo mašina jos vairuotojas turėtų vilčių prasibrauti į pirmąjį lyderių dešimtuką, tačiau 1996-aisiais viskas buvę kitaip, – prisimena pirmųjų lenktynių nugalėtojas.
– Tuomet bendrojoje ralio įskaitoje itin aršiai konkuravau su dviem kolegomis Mindaugais – Griniumi ir Žilioniu. Kaip ir reikėjo tikėtis, lenktynes laimėjo mažiausiai klaidų padaręs ekipažas. Taip nutiko, kad į pergalę tada mus su Almantu atvežė mūsų ištikimasis „golfukas“, - jau dvidešimties metų istoriją pasakoja L. Butkus, iš šių dienų pozicijų labai kukliai vertinantis tą savo laimėjimą.
„Mano važiavimas tose pirmosiose tikrose lenktynėse buvo gana panašus į „aklos vištos“ žaidimą. Nemokėjau nieko, net tinkamai startuoti sprinte. Almantas man šaukė, kada stabdyti, kada jungti pavarą. Kai Kačerginės „Nemuno žiede“ bandžiau prieš posūkį pristabdyti kaire koja (juk tikri sportininkai taip daro!), mano šturmanas rėkė, jog pririš kairę koją prie saugos lanko... Kad daugiau nebandyčiau. Tik tada sužinojau, kad tokią stabdymo techniką galima naudoti tik esant mažesniam sukibimui, bet ne žiedinėje trasoje“ – prisimena laimėjęs ir antrąjį žurnalistų ralį, o vėliau dar visą eilę pergalių šiose lenktynėse iškovojęs žurnalistas.
Pasak L. Butkaus, šis ralis padėjo pačia sveikiausia prasme realizuoti savo potraukį lenktynėms, pajausti skirtingų automobilių galimybių ir savo gebėjimų ribas, išmokstant jų neperžengti. O Almantą Jacevičių, su kuriuo dalyvavo dar daugybėje tarptautinių Press ralio lenktynių, jis vadina savo svarbiausiu vairavimo meno mokytoju.
„Visiems kolegoms, norintiems išbandyti valios stiprumą, rankos tikslumą, koordinaciją ir orientaciją laike, erdvėje ar paprasčiausioje stovėjimo aikštelėje, labai rekomenduoju pirmąjį birželio savaitgalį praleisti kartu su mumis. Tai – tikrai nuostabus nuotykis pačioje geriausioje atmosferoje“, tvirtina L. Butkus.
Kaip prisipažįsta pats pirmojo ralio laimėtojas, pirmoji sėkmė jį padarė, gerąja to žodžio prasme, ne tik šio ralio vergu. Linas – vienas iš nedaugelio belikusių mohikanų, kurie nepraleido nė vieno tarptautinio Press ralio, nepasiekė tik vienintelių lenktynių finišo, kai lūžo jo vairuojamos greitos „Mazda 6 MPS“ centrinis diferencialas. Linas sako žemiausios jam atitekusios vietos jau nebeprisimenąs, tačiau tikina tikrai nebuvo nukritęs žemiau pirmojo dvidešimtuko.
Pirmojo ralio laimėtojas rengiasi ir jubiliejiniam, dvidešimtajam Press raliui. Tik pergalė jame būtų tinkamiausia proga dar kartą pasidžiaugti pirmąja sėkme, iškovota prieš 20 metų.
Taigi, laikykitės varžovai!
