Idėjos amerikietiškos, darbininkai europietiški
Milžiniškų ambicijų nestokojęs broliai turėjo vieną trūkumą – jie turėjo tik ribotą supratimą kaip kuriami ir konstruojami automobiliai, ir ko gali reikėti norint įgyvendinti elementarų sprendimą.
Pernelyg mažas žinių bagažas broliams nepakišo kojos. Jie pasamdė vieną garsiausių to meto inžinierių bei dizainerį – Brooksą Stevensą, kuris, panašu, sugebėjo pasirūpinti visomis reikalingomis smulkmenomis.
Cepelinų prototipai
Įvairūs šaltiniai teigia, jog bendro naudojimo keliams skirti prototipai buvo pagaminti 1957 metais, Vokietijoje esančioje skraidančių „cepelinų“ fabrike.
Projekto autoriai norėdami, jog jų investicijos atsipirktų, jie privalėjo surasti bent 25 pirkėjus, kurie sutiktų sumokėti užstatą, o vėliau ir likusią sumą.
Anuomet šis kupė buvo įkainotas 17 500 JAV dolerių suma. Šeštame dešimtmetyje tai buvo neįtikėtinai didžiulė suma. Už ją tuomet buvo galima įsigyti net keturias naujutėles „Chevrolet Corvette“, todėl nenuostabu, jog potencialūs kandidatai galėję įsigyti šią mašiną priklausė pramogų pasaulio elitui. Šiuo metu žinoma, jog brolių Gaylordų mašina domėjosi Dickas Powellas ir Williamas Holdenas, ir netgi Grace Kelly – garsi Holivudo aktorė, kuri vėliau ištekėjo už Monako princo.
Papildomų problemų sukėlė ir sugriežtėję reikalavimai automobiliams Jungtinėse Valstijose. Pavyzdžiui, itin aštrių formų priekinė dalis su didžiuliais priekiniais žibintais buvo priimtini Europoje, o Jungtinėse Valstijose ne. Automobilio autoriai nenorėdami prarasti milžinišką Jungtinių Valstijų rinką, atliko kelis pakeitimus, kurie kardinaliai pakeitė „Gladiator“ veidą. Kartu su naujais žibintais ir priekine dalimi atkeliavo ir priekinius ratus apgaubiantys sparnai.
Pakeitimų būta ir po variklio gaubtu. „Gladiator“ koncepciją pagaminusi kėbulų stilizavimo įmonė „Spohn“ į šį modelį buvo sumontavusi „Chrysler“ 5,5 litro variklį. Tuo tarpu serijinei gamybai paruošti prototipai naudojo modernesnį ir gerokai tylesnį „Cadillac“ 8 cilindrų agregatą, galėjusį išvystyti 290 arklio galių, kuris daugiau nei 1800 kilogramų sveriančiai pelėdai leisdavo iki 100 km/val. įsibėgėti per maždaug 8 sekundės.
Dėmesys detalėms
Nuo kitų amerikietiškų automobilių, kurie tuomet propagavo vieną, ištisą sėdynę, sumontuotą priekyje. Tuo tarpu šio, neįprastos išvaizdos, autoriai pavyzdį ėmė iš europietiškų analogų.
Vairuotojo ir keleivio sėdynę skyrė transmisijos tunelis, oda aptrauktas porankis ir pavarų perjungimo svirtis. Konvencionalu šiandien, neįprasta tuomet.
Komforto įranga taip pat labiau priminė gerokai modernesnį analogą. „Gladiator“ siūlė elektra valdomus langus, oro kondicionierių, vairo stiprintuvą ir netgi elektra valdomas sėdynes. Vėlgi, konvencionalu šiandien, neįprasta tuomet.
Viena įdomiausių šio automobilio savybių buvo automatiškai susilankstantis stogas. Jo veikimo principas labai priminė modernių kabrioletų sistemas.
Norėdami nuleisti ar pakelti stogą, vairuotojas turėdavo paspausti vieną mygtuką, esantį „Gaylord Gladiator“ viduje ir vuolia – aplink stovintys žmonės stebėdavo vykstantį stebuklą. Iki šiol kalbama, jog „Ford“ akylai apžiūrėjusi „Gaylord Gladiator“ prototipą 1955-aisiais įvykusioje parodoje , vėliau tuos pačius sulankstomo stogo sprendimus pritaikė 1957 metais pasirodžiusiame „Ford Skyliner“ modelyje.
Milijonus dolerių šiam projektui išleidę broliai Gaylordai norėdami pradėti bent ribotą serijinę gamybą, turėjo gauti papildomą finansinę injekciją. Ar tuomet tai buvo problema? Priklausomai nuo to, kaip į tai pažiūrėsi. Įprastai tokių projektų autoriai kreipiasi į banką, savo vardu pasiima milžinišką paskolą ir toliau tęsia pradėtus darbus. Tuo tarpu šio pažangaus rodsterio projektą finansavo brolių Gaylordų mama, kuri lemiamą akimirką pasakė – „Užteks, velniai rautų!“
Įvairių šaltinių teigimu, pasaulį išvydo tik keletas prototipų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė pasiruošę išvažiuoti į bendro naudojimo kelius. Du iš jų buvo eksponuojami „Silver Springs“ muziejuje. Vieną egzempliorių savo rankose taip pat turi Vokietijoje esantis „Zeppelin Museum Friedrichshafen“ muziejus.