Kas lėmė Jonės aistrą dalyvauti slalomuose? Pabodo valyti dulkes nuo sesės Gabrielės taurių ir natūraliai kilo mintis: ,,Aš jai parodysiu?”
Gabrielė: Nežinau iš kur tu tai žinai, bet sesė tikrai padėdavo man tas dulkes valyti. O kas lėmė, tikriausiai tikslingiau būtų klausti jos. Aš galiu pasakyti tik tiek, kad tuo džiaugiuosi ir beprotiškai ja didžiuojuosi. (Na, tai ir paklausėme!)
Jonė: Tiesą pasakius, seniau, kai sesė autosporte buvo pradžiamokslė, mano galvoje net minties nebuvo, kad kada nors ir aš atsisėsiu prie automobilio vairo trasoje. Tuo metu apskritai merginų autosporte buvo labai mažai. Nepalyginsi, kiek jų yra dabar, ir kiek būdavo tada. Sesė varžybose dažniausiai būdavo vienintelė mergina, ir dėl to visiems kildavo dar didesnė nuostaba, kai dešimtmetė (vienintelė mergaitė!) varžybose „nušluostydavo nosis“ visiems konkurentams. Tuo metu labai didžiuodavausi sese ir turėdavau, kuo pasigirti prieš draugus, bet kad pati tuo užsiimsiu, neturėjau minties. Tačiau mes turim labai gerus tėvus, kurie mus stengėsi leisti labai daug kur ir išbandyti labai daug ką - nuo čiuožimo, šokių, iki plaukimo, tinklinio bei autosporto. Taip pat tėvai niekada mūsų neišskirdavo ir stengdavosi, kad ką išbando viena – pabandytų ir kita. Autosportas – ne išimtis. Taigi, po truputį tėtis su sese pradėjo užsiminti, kad ir man reikia pabandyti atsisėsti prie vairo ir Gaižiūnų aerodrome, su pagalvėmis ant sėdynės pradėjau mokytis vairuoti ir dvylikos metų sudalyvavau pirmose savo varžybose.
Gabriele, sprintai, kroso varžybos, bei slalomai - čia tai bent veikla! Kur tiek taurių sutalpini? Kas toliau? ,,Fast Lap” varžybos?
Gabrielė: Taurės telpa sunkiai, ir tai sakau ne pasigirti norėdama. Tiesiog natūralu, kad per tiek laiko jų turėjo susikaupti ir tikrai susikaupė. Iš tikrųjų svajoju ateityje įsirengti atskirą erdvę apdovanojimams, nes šiuo metu jie išrikiuoti skirtinguose kambariuose. Neslėpsiu, kad klausimas ,,Kas toliau?” yra vienas sudėtingiausių.
- Taip, esu išbandžiusi nemažai autosporto šakų - pradedant lėtuminiais, greituminiais slalomais, sprintais, žiemos trekais, baigiant autokroso bei rali-kroso čempionatais. Tačiau išskirti vienos šakos, kur norėčiau dalyvauti, negaliu. Jos visos skirtingos! Pavyzdžiui, automobilių krosas yra mano arkliukas. Nors jau seniai nedalyvauju autokroso čempionate, bet iki dabar su plačia šypsena ir spindinčiomis akimis prisimenu tuos laikus. Sunku papasakoti tą jausmą, kai stovi starto pozicijoje, aplink tave stovi dar mažiausiai 6 automobiliai, ir teisėjas parodo 5 sekundžių lentelę, o tada jau nuo asfaltu padengtos startinės zonos atsiduri ant žvyro dangos. Bet taip būdavo seniau, dabar ši sporto šaka jau yra ,,apmirusi"- dalyvių susirenka jau nebe tiek, kiek būdavo.
- Kalbėti apie slalomus man lengviausia! Aš pradėjau būtent nuo slalomų - ir greituminių, ir lėtuminių - ir būtent iš jų gavau tvirtą pagrindą vairavimo meistriškumui ir tikslumui. Slalomų nepamirštu ir iki šiol. Tai yra bene pigiausia autosporto šaka, tačiau tikrai ne nuobodžiausia! Be abejo, palyginus su profesionaliomis varžybomis, pavyzdžiui žiedinėmis lenktynėmis, autokrosu ar driftu, slalomas nėra toks įspūdingas reikalas žiūrovui. Tačiau dalyviai, išbandę slalomo trasas, tikrai su manimi sutiks, kad tai užveda ne ką mažiau ir varžytis dėl kiekvienos sekundės, taip pat stengiantis nepadaryti brangiai kainuojančių klaidų, yra be proto smagu.
- Kalbant apie ,,Fast lap” varžybas - galiu pasakyti tik tiek, kad žaviuosi, kaip šis renginys išaugo ir tapo bene didžiausias autosporto renginys Lietuvoje. Atsakant į tavo klausimą, pasakysiu trumpai - norint važiuoti žiedinių lenktynių trasoje, jeigu konkrečiai - ,,Fast Lap” varžybose, reikia važiuoti gerai. Tam, kad tai pavyktų, reikia labai gerai, ir, svarbiausia, saugiai paruoštos technikos. Važiuoti noro yra, o visa kita priklauso nuo turimo biudžeto, o tai jau kita tema.
Ar pavydite viena kitai slalomo varžybose? Ar kaip tik palaikote ir išgyvenate dėl viena kitos nesėkmių? Koks tas seseriškas ryšys?
Gabrielė: Pirmiausia, galiu apskritai pasakyti, kad, kai mes buvome mažos mergaitės, pykdavomės ir pešdavomės be proto dažnai ir daug. Bet praėjus vaikystei ir paauglystei, mes suaugome. O su branda ir atėjo tas beprotiškai artimas seseriškas, net, sakyčiau, geriausių draugių ryšys. Nežinau, gal taip yra dėl to, kad nebėra trinties, kad nesimatome kiekvieną dieną… Bet dabar sutariame puikiai – labai išgyvename viena dėl kitos. Tą patį galiu pasakyti ir dėl mūsų santykių autosporte. Nežinau, kaip Jonei, bet pavydo nėra jokio. Koks išvis jis gali būti?? Ar išvis gali? Juk čia mano sesė! Mano jaunesnioji sesė, mano kūnas ir kraujas! Aš dėl jos viską padaryčiau, o ką jau kalbėti apie džiaugsmą, kai jai pasiseka ar kai matau, kaip greitai ji tobulėja.. Nemeluosiu, man tikrai nuoširdžiai kartais baisu, kad mokinys gali aplenkti mokytoją. Kalbant apie seseriškus santykius, manau, kas jau kas, bet tu, viena iš pačių ryškiausių ir fainiausių dvynukių, mus tikrai suprasi puikiai.
Jonė: Manau, mūsų seseriškas ryšys nepaprastas. Mes, išaugusios visus pykčius ir kvailas muštynes, kurių buvo, patikėk, labai daug paauglystėje ir vaikystėje, dabar esame sesės, geriausios draugės ir patarėjos, tiek autosporto, tiek visais kitais klausimais. Kai į autosporto pasaulį pati dar nebuvau „įsivėlusi“, o sesė jau dalyvaudavo ne tik slalome, bet ir krose, su tėčiu važiuodavome jos palaikyti. Kiekvieno važiavimo metu, nuo pat jos starto iki finišo, kišenėse laikydavau špygas, nes tikėjau, kad jai tai padeda. Jei kroso varžybose važiavimo metu kažkam pavykdavo aplenkti sesę, net negalėdavau žiūrėti į tą žmogų po važiavimo. O kai jau dalyvaujame varžybose kartu, pavydo sesei niekada nebūna. Net tokiais atvejais, kai vyksta finaliniai važiavimai ir abi varžomės dėl pirmos–antros vietos, stebi sesės važiavimą, nori, kad ji pravažiuotų kuo geriau ir išgyveni dėl kiekvienos jos klaidelės, nors žinai, jei ji pravažiuos geriau – aš liksiu antroje vietoje. Sesė važiuoja ilgiau ir turi daugiau patirties, todėl nieko nuostabaus, kad važiuoja geriau. O man nuo to tik geriau – galiu daugiau iš jos išmokti. Žinoma, buvo labai smagu ir jaučiausi tikrai gerai, kai pagaliau pavyko ir man pagerinti jos rezultatą ir mokinys pagaliau aplenkė mokytoją, nors ir nedaug kartų taip pasisekė.
Kiek pačiai teko dalyvauti lėtuminiuose slalomuose, visad matydavau Jūsų tėtį Vytą kiekvienose varžybose. Gal jau Vytas Aleksynas tapo sėkmės talismanu?
Gabrielė: Visas buvusias varžybas (o jų buvo nesuskaičiuojamas kiekis), tėtis kartu nėra buvęs gal vos keliose. Į visas kitas, kai yra galimybė, mes visada keliaujame kartu. Aš tiesiog neįsivaizduoju kitaip. Kai buvau maža, faktas, kad be jo aš negalėjau nieko - juk neturėjau nei vairuotojo pažymėjimo, neturėjau, kaip nuvykti į varžybas, nebūčiau mokėjusi susitvarkyti pati, taip pat ir pamokų man niekas nebūtų davę, juk net startinio mokesčio nebūčiau galėjusi susimokėti. Žodžiu, anksčiau aš be jo - kaip be rankų.
- Dabar - faktas, kad tas rankas turiu, ir pati sukaupus tokią patirtį, gavusi tiek pamokų, viena susitvarkyčiau puikiausiai, bet aš apie tai net negalvoju, tiesiog nėra net kalbos, kad į varžybas tėtis galėtų nevažiuoti. Tai tapo įprastas reiškinys - taip tiesiog natūralu. Kai buvau paauglė, su savo principais ir ,,ožiukais”, dažnai vaidindavau suaugusią panelę ir jau galvodavau, kad ,,Aš čia viena galiu viską”, bet laikui bėgant, suaugau ir dabar juokiuosi iš savo ankstesnio mąstymo. Aš manau, daugelis dabar kaip tik pavydėtų tokių santykių su tėčiu - tėčio atsidavimo, pagalbos bei rūpesčio.
Jonė: Tėčiui autosportas ir tai, kad mes dalyvaujame jame, labai daug reiškia. Jei tik netrukdo darbai į kiekvienas varžybas jis važiuoja kartu. Žinoma, būna ir taip, kad vykti į varžybas tėtis negali ir važiuojame vienos, bet tada jau pamokų ir patarimų prieš varžybas, „jei nutiktų tas ar kitas...“ gauname daugiau nei reikia. Toks jau tas mūsų tėtis – iš didelės meilės gal kartais ir per daug to rūpesčio, bet geriau pagalvojus, turėtume tuo tik džiaugtis.
Kokia tėvo rolė Jūsų įtemptuose autosporto savaitgaliuose?
Gabrielė: Labai svarbi. Jeigu ne jis- manęs tokios, kokia aš esu automobilių sporte, nebūtų tikrai. Jis, pirmiausia, yra tėtis, kuris išgyvena dėl mūsų gal net kartais daugiau, negu reikia. Tuo pačiu jis - treneris, mokytojas, mechanikas. Tas, kuris visuomet pasirūpina, kad, važiuojant į žiemos varžybas, pasiimtumėm dar porą porų šiltų kojinių ir panašiai.
Jonė: Na, tėčio rolė varžybose turbūt svarbiausia, nes jei jis ir negali kartu važiuoti į varžybas (nors tai būna retai), o ypač, jei gali - galiu būti rami dėl palaikymo. Žinau, kad kol aš trasoje - tėtis tikrai stebi važiavimą (o jei negali vykti kartu, žinau, kad ir būdamas kitur), išgyvena dėl kiekvienos klaidelės ir labai palaiko. Taip pat, žinoma, galiu būti rami ir dėl automobilio technikos - jei tik ištiktų automobilį kokie nesklandumai, tėtis pagelbėtų. Apskritai, tėtis toks žmogus,kuris pagalvoja apie viską prieš varžybas- nuo šiltų drabužių įsimetimo atsargai iki automobilio paruošimo varžyboms.
Gabriele ir Jone, o ne smagiau savaitgaliais eiti į vakarėlius, ilgai miegoti, o ne anksti keltis ir nervingai vaikščioti slalomo trasą bei krimstis užkliudžius kūgelį?
Gabrielė: Vakarėlius? Kokius vakarėlius? Kas tai? O iš tikrųjų, mudvi esame šiuolaikiškos merginos, mėgstančios tuos elementarius dalykus - daug miegoti, gerti skanius kokteilius, vaikščioti į vakarėlius. Tikrai viską įmanoma suderinti. Taip, kai atsikeliu anksti, kartais galvoju, kad galėčiau dar miegoti, kad ridentis iš lovos per šalta ir panašios mintys kyla. Anksti ryte kartais būnu irzli ir neišsimiegojusi, tačiau važiuojant į varžybos, atsigeriu skanios kavos iš degalinės, ir pakeliui į varžybas matau, kaip vis dėl to yra gera anksti atsikelti ir matyti tokią gražią gamtą.
Jonė: Kažkaip sugebame viską suderinti. Tikrai veiklos turime nemažai, tačiau tai netrukdo varžyboms. Priešingai – manau, kuo daugiau veiklos, tuo paprasčiau derinti savo laiką. Taip, varžybos dažniausiai vyksta savaitgaliais, kai draugai po vakarėlių ar kitų linksmybių dar ilgai miega ar tik ruošiasi į juos. Tiek daug dalyvauti tuose vakarėliuose netenka, bet ir nesakau, kad visai jų atsisakau. Bet jei ir reikia rinktis – varžybos ar vakarėliai – tikrai pasirinksiu varžybas. Čia gauni tikrai daugiau geros patirties, gerų emocijų, jautiesi padaręs kažką naudingo sau. Į vakarėlius gali nueiti kiekvienas, o sudalyvauti autosporto varžybose ir gauti tokių emocijų – toli gražu ne kiekvienas.
Kokios buvo pačios įsimintiniausios varžybos?
Gabrielė: Labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes varžybų buvo išties daug ir jos visos būna skirtingos. Kalbant apie automobilių krosą, buvo autokroso čempionato etapas ,,Pavilkijo” trasoje, kurioje iškovojau pirmąją savo pergalę automobilių krose. Kalbant apie kitas autosporto šakas, prisimenu visai neseniai, vasaros pabaigoje, vykusias „Vairavimo meistras 2017“ lenktynes. Buvo be galo įdomu išbandyti daug naujovių, nors visą karštą dieną trukę išbandymai pareikalavo daug jėgų. Teko pirmą kartą sėsti ant motociklo, į elektrinius kartingus, mini-bagius ir keturračius. Važiavome per visiškus purvynus ir balas, drifto trasoje išbandžiau būtent šiai sporto šakai skirtą automobilį. Man labai patiko!
- Dar įdomu buvo tai, kad niekada gyvenime nevažiavusi dvirate transporto priemone (apie dviratį nekalbu), teko atsisėsti ant motociklo ir kuo greičiau įveikti trasą. Prisipažinsiu, šita rungtis buvo baisiausia. Bet pradėjus valdyti motociklą ir supratus pagrindinius principus, tapo ne baisu, o malonu. Norėjau tai pakartoti. Žinoma buvo ir stipriausia mano dalis – užduotys autokroso trasoje ir slalomo užduotis savo automobiliu, šios rungtys buvo vieni juokai. Apibendrinant, galiu pasakyti, kad šios varžybos buvo vienos įsimintiniausių, o suvedus galutinius rezultatus, tapau nugalėtoja. Tačiau negaliu išskirti „pačių pačių“, nes varžybų yra buvę beprotiškai daug ir įvairių.
Jonė: Varžybų buvo tikrai nemažai ir visos jos savaip įsimintinos. Tačiau labiausiai liko atmintyje turbūt pačios pirmosios mano varžybos. Man buvo 12 metų, tiek daug patirties vairuojant neturėjau, tik buvau išmokusi pirma pavara važinėtis aikštelėje. Tačiau per Jonines, mano gimtajame mieste – Jonavoje vyko varžybos. Tai kaipgi Jonei nesudalyvauti tokiose varžybose? Sesė tuo metu krose važiuodavo automobiliu ,,Opel corsa”. Juo ir dalyvavau varžybose. Pamenu, kad tada baisiausia buvo važiuoti atbulomis ir iš antros pavaros perjungti į pirmą. Rikiuodamasi prie starto, vos savo automobilio galu neatsitrenkiau į už manęs stovintį automobilį, o dėl aikštelės man pasisekė – joje užteko tik pirmos pavaros. Taigi, viskas baigėsi tuo, kad šiose varžybose „Jonų ir Janinų“ klasėje laimėjau pirmąją vietą ir iki dabar šių varžybų taurė yra didžiausia lentynoje. Tada nežinojau, ką reiškia toks dėmesys, kai dalyvauji varžybose, viskas buvo nauja, tokio jausmo dar nebuvau jautusi.
Žvelgiant Jūsų akimis, kaip autosportas leidžia pakeisti požiūrį į automobilį ir jo paskirtį?
Gabrielė: Kadangi aš vairuoti pradėjau nuo aštuonerių, o dalyvauti varžybose - nuo devynerių, man sunku ir įsivaizduoti gyvenimą be autosporto. Žmonių būna įvairių ir nebūtinai tas, kas užsiima menais, turi domėtis sportu ir atvirkščiai. Ne visiems tai yra įdomu, ne visi tą sugeba ir jiems šimtus metų tai nebus reikalinga. Bet negalima pykti. Būtent dėl to automobilis daugeliui yra tik transporto priemonė, padedanti įveikti atstumą iš taško A iki taško B, daugeliui užtenka tik, kad automobilis veiktų, atliktų savo paskirtį, būtų tvarkingas ar gražus. Tačiau automobilių sportu užsiimantiems žmonėms ši transporto priemonė atlieka svarbesnę paskirtį – ja išriedama į trasą. Asmeniškai man kasdienis automobilis turi būti patikimas, patogus, o automobilis, kuriuo važiuoju slalome, būtinai turi būti toks, kuriuo pasiekčiau kuo geresnį rezultatą. Nors šiuo metu ir kasdienis mano automobilis yra senučiukas mažuliukas ,,Honda Civic”, kuris nedaug kuo savo „nepatogumu“ skiriasi nuo slalomams paruošto mūsų ,,Honda CRX”, tačiau manau, kad greitu metu teks įsigyti patogesnį kasdienį automobilį, nors šis kasdienis raudonas kibiriukas man vis dar širdžiai mielas ir kol kas labai puikiai tarnauja (tfu tfu tfu).
Jonė: Daugeliui automobilis – tiesiog transporto priemonė, kurią naudoja nuvykti iš taško A į tašką B (O kaip vienodai sesės mąsto), o jam sugedus – negaila parduoti ar išmesti į metalo laužą. Dažnam tai normalu – juk nusipirks kitą. Kol nepradėjau pati dalyvauti varžybose, man automobiliai, kuriais važiuodavo sesė ar tėtis varžybose, jau buvo ypatingi, bet per daug prie jų „neprisirišdavau“. Tačiau kai pradėjau pati važiuoti, automobilis tapo ne tik paprasta transporto priemonė, bet kažkas daug artimesnio. Ir ne tik sportinį, bet ir kasdieninėms kelionėms skirtą automobilį pradedi vertinti daug labiau, kad ir koks jis bebūtų. Kiekvienas užsiima tuo, kas jam patinka, tačiau nelabai galiu įsivaizduoti, kaip kiti gali gyventi visiškai nevairuodami automobilio ar neišsilaikę teisių, ir sakydami, kad „man to nereikia“. Na manau, čia tikrai būtinas dalykas kiekvienam. Bet žvelgiant iš kitos pusės – jei jau jauti, kad vairuoti automobilį tikrai ne tau – gal geriau ir nelįsk į tas gatves, nuo to geriau bus daugeliui.
„Honda CRX“ - tai Jūsų abiejų sportinis automobilis. Kuo jis toks išskirtinis? Kaip sugebėjote išlaikyti tokią puikią būklę 1989 gamybos metų automobilio žinant nenuginčijamą faktą, jog jis naudojamas autosporte?
Gabrielė: Mūsų ,,Honda CRX” yra išskirtinis tuo, kad juo važiuojame mudvi su sese.O iš tikrųjų, tai jis be galo mylimas, prižiūrimas ir saugomas. Kasdien juo nevažinėjame, nelaikome lauke, po truputį tobuliname savo ,,CRX”.
Jonė: Šis mūsų automobilis turbūt pirmasis, kurį taip stipriai pamilau. Turėjome nemažai sportinių automobilių, bet iksiukas – vienintelis, prie kurio taip prisirišau. Tai puikiai tinkantis automobilis slalomo varžyboms – manevringas, nedidelis. Priežiūros ir meilės jam visada reikia. Maždaug prieš pusantrų metų persidažėme jį į iš pilkos į juodą spalvą ir jau atrodė visai kitaip. Daug laiko važiavome be vairo stiprintuvo ir tik šiemet jį pagaliau įsidėjome. Žinant tai, kad slalomai kartais būna tikrai smulkūs ir kartais tie, kas važiuoja su vairo stiprintuvu, nespėja sukioti vairo, užsiauginome neblogus raumenukus ant rankų, bet vis tiek pavykdavo laimėti pirmas vietas. O automobilyje tobulinti visada yra ką, svarbiausia – jį mylėti. Net vadinam jį iksiuku, manau tai daug ką pasako.
Ar nekyla minčių iškeisti „CRX“ į kokį kitą automobilį?
Gabrielė: Tokių minčių nekyla, nes bent aš nesijaučiu dar juo atsivažinėjusi. Šiuo metu varžybų yra apmažėję, todėl ir taip dabar retai mūsų ,,mašiniuką” matau. Jis dar neatsibodo, puikiai tarnauja ir esu prie jo pripratusi. Visa tai leidžia slalomuose pasiekti aukštus rezultatus.
Jonė: Bent dabar tokių minčių tikrai nekyla (Vėlgi kažkur girdėta!). Žinoma, yra daug stipresnių, geresnių automobilių, bet jie ir kainą savo turi. O jei kada nors taip ir nutiktų, kad tektų iksiuką iškeisti į kitą automobilį – tikrai būtų labai gaila ir ilgai svarstyčiau šį pasirinkimą.
Kokios savybės šiame automobilyje Jums patinka labiausiai?
Gabrielė: Vienos negalėčiau išskirti. Man labai patinka jo sportinė išvaizda - žemas, mažiukas, ir labai manevringas.
Jonė: Jo išvaizda (Kaip netikėta!) man labai patinka, taip pat jis puikiai tinka slalomo varžyboms dėl savo dydžio ir manevringumo.
Grįžtant prie autosporto temos. Ar svajojate/planuojate išlipti iš slalomo smėlio dėžės ir išbėgti į didžiąją sceną, kurioje dominuoja įvairūs autosporto sunkiasvoriai?
Gabrielė: Kalbant apie svajones, pasakyčiau, kad jų, susijusių su autosportu, yra begalės ir labai didelės, tačiau negaliu sakyti, nes gal, neduok Dieve, jos kada nors išsipildys. O planai kol kas yra tokie: kaip įmanoma dažniau dalyvauti autosporto varžybose, neprarasti įgūdžių, gerinti savo rezultatus, lenkti ne tik moteris, bet ir vyrus.
- Į „Didžiąją sceną“ grįžti tikrai norėtųsi, tačiau automobilių krosas, nors ir man labai įdomi ir be galo daug adrenalino sukelianti sporto šaka, nebėra tokia populiari ir daug dalyvių pritraukianti, todėl dabar, jeigu vėl pasinerčiau į profesionalų sportą, tai norėčiau išbandyti „Fast Lap“ varžybas, ypač matant, kokio milžiniško populiarumo šis renginys sulaukia.
- Aš savo karjeros metu esu turėjusi, lenktynininkų slengu taip vadinamus, tris „stogus“, kurie, laimei, visi baigėsi laimingai. Ir tai nebuvo vien kroso trasose. Pavyzdžiui, pirmą kartą automobiliu apsiverčiau greituminio slalomo trasoje. Kitus du - autokroso trasose. Kadangi abi su sese esame tėčio vienintelės ir mylimiausios dukros, jis mumis rūpinasi bei labai saugo. Kalbant apie profesionalias lenktynes, kur yra didelis greitis ir pavojingos trasos, svarbu yra paminėti, kad saugumas yra pats svarbiausias aspektas, ypač tėčiui.
Jonė: Na slalomo „smėlio dėže“ tikra nepavadinčiau, nes tai toli gražu nėra paprastas pasivažinėjamas aikštelėje. Taip, daug autosporto profesionalų pradėjo nuo slalomų ir dabar važiuoja rimtesnėse varžybose. Sesė yra nemažai jau visko išbandžiusi, o aš kol kas apsistojau ties slalomu. Žinoma, tyliai pasvajoju apie kitas autosporto šakas, bet ir automobilio jau greičiausiai kito reikėtų, ir dar daug kitų niuansų, kurie, žinoma, kainuoja. Bet tikiu, kad tikrai dar išbandysiu ne vieną autosporto šaką.
Na, ir pabaigai tikrai to nesitikėjote - pakalbinome žmogų, be kurio (ne paslaptis) nebūtų ir šio straipsnio, ir šauniųjų automanių Gabrielės ir Jonės.
Gabrielė: ,,Jeigu ne Jis - manęs tokios, kokia aš esu automobilių sporte, nebūtų tikrai”.
Jonė: ,,Žinoma, jei ne tėtis, greičiausiai nei sesė, nei aš nebūtume „susirgusios šia liga“ ir negautume tiek daug pamokų ir patarimų. Tėčio rolė varžybose svarbiausia, Jis pagalvoja apie viską prieš varžybas - nuo šiltų drabužių įsimetimo atsargai iki automobilio paruošimo varžyboms”.
Taip, pakalbinome automanių tėtį, ištikimą kone kiekvienų dukrų varžybų palydovą Vytą Aleksyną.
Vytai, ką Jums reiškia turėti trasoje vyrams į kuprą krečiančias dukras? Kodėl autosportas?
Vytas: ,, Jau su draugais esu tai aptaręs. Kasdien išvažiuojame į gatves, kuriose pilna ( to žodžio, kurį išties pasakė Vytas ir kuris prasideda iš D raidės ir susideda iš šešių raidžių, nesakysiu) žioplių, nenuspėjamų vairuotojų, nežinai, kas gali įvykti aplink tave. Mano tikslas nėra tapti Europos čempionu, bet pirmoje eilėje jei aš sugebėsiu iš vaikų padaryti vienu tokiu žiopliu mažiau - jau sakysiu, jog esu pasiekęs tikslą. Kadangi turiu abi panas, labai palaikau panelių klasę. Tačiau kol mano dukros važiuoja - aš nekvėpuoju. Jei kas pamatuotų pulsą - papulčiau į Gineso rekordų knygą.”
Nuotraukų autoriai: „Longas foto“, Justas Lengvinas, „Witch 555“.
