„Ferrari“ vardas istorijos rankraščiuose minimas dėl pačių įvairiausių ir, retkarčiais, netikėčiausių priežasčių. O ir atsižvelgus į painią, sudėtingą ir nenuspėjamą bendrovės veiklos istoriją, filmo režisierius ir scenarijaus autorius galėjo besti į bet kurį dešimtmetį ir ten surasti įvykį, kuris būtų vertas filmo.
Susitelkia į specifinį laikotarpį
Komplimentų niekada nestokojantis „Ferrari“ filmo režisierius Michaelas Mannas sumanė susitelkti į labai specifinį laikotarpį, o tiksliau – 1957 metus. Remiantis „Ferrari: The Man, the Cars, the Races, the Machine“ knyga sukurta kino juosta siekia žiūrovus supažindinti su tamsiausiu Enzo Ferrari gyvenimo periodu, o tiksliau – su keliais 1957-ųjų metų mėnesiais.
Jų metu Enzo išgyvena prieš vienerius metus mirusio sūnaus mirtį. Netikėtai diušeno raumenų distrofija susirgęs Alfredo „Dino“ Ferrari paliko didžiulį randą Enzo širdyje, o ir sprendžiant iš filme pateikiamos įvykių eigos, sūnaus mirtis sukėlė domino efektą.
Alfredo netektis pakenkė Enzo ir pirmosios žmonos Lauros (Penelope Cruz) santykiams ir šių dviejų asmenybių kivirčai šiame filme atlieka didžiulį vaidmenį. Retkarčiais – netgi per didelį, mat filmo metu Laura savo vyrą peikia ir engia dėl pačių įvairiausių priežasčių.
Jeigu dar to negana, nemažą vaidmenį šiame filme atlieka „Ferrari“ markės įkūrėjo meilužė Lina Lardi (Shailene Woodley). Ji – tarsi užuovėja, pas kurią Enzo mėgsta pabėgti, tačiau šioje ekranizacijoje, ji ir Enzo nesantuokinis sūnus Piero pateikiami tik kaip papildomos, filmą pratempiančios siužeto detalės, kurios nesukuria reikšmingos pridėtinės vertės.
Lenktynių „dvasia“
„Ferrari“ ištisus dešimtmečius yra neatsiejama Formulės 1 dalis. Eilėje dokumentinių filmų nuolatos pabrėžiama kokią didžiulę svarbą Enzo Ferrari teikė lenktynėms. Tą, iš dalies, norima pasakyti, bet ne parodyti ir šioje kino juostoje.
Keliuose skirtingose epizoduose Enzo pabrėžia kokios yra tikro lenktynininko savybės, ką tikri lenktynininkai yra pasiryžę padaryti dėl pergalės, tačiau filmo režisierius neskiria nei vienos papildomos minutės plėtojant šią svarbią ir svarbią temą.
Šioje kino juostoje lenktynininkai taip pat pateikiami it būtų patrankų mėsa. Vienam lenktynininkui žuvus, jo vietą užima kitas. Nors tai yra karti, bet niūri realybė, tačiau sunku suprasti kodėl skirtinguose epizoduose nenorima, vėlgi, pademonstruoti Enzo supančių žmonių išgyvenimų. Taip pat neparodomi tam tikrų įvykių padariniai, kurie padėtų lengviau įsigilinti į Enzo pečius spaudžiamą naštą.
Paviršutiniška benzingalviškos gyvenimo pusės demonstracija labiausiai juntama „Ferrari“ veikloje. Kino juostoje nuolatos pabrėžiama, jog 1957-aisiais „Ferrari“ buvo it kiaura valtis, kurioje esančias skyles užkamšyti reikalingi milžiniški finansiniai ištekliai. Tačiau kiekviena viešnagė gamykloje ar bet kokie pokalbiai susiję su „Ferrari“ veikla demonstruoja žmogų, kuriam, atrodo, automobiliai net nerūpi. Niekada nesikeičianti aktoriaus mimika ir šabloniškos frazės ne iš tolo neprimena personos, kuri kaip tik garsėjo ekscentrišku elgesiu ir griežtais pareiškimais. Vietoje to, kino juostoje matyti tik nelabai vykusi Enzo Ferrari iliuzija, kalbanti su ausį rėžiančiu itališku akcentu.
Paskubomis link kulminacijos
Formulė 1, 24 valandų lenktynės Le Mane – lenktynės, kurioms „Ferrari“ ištisus dešimtmečius skyrė milžinišką dėmesį ir finansinius išteklius. Vis dėlto, filme susitelkiama į žūtbūtines 1957-ųjų „Mille Miglia“ lenktynes, kurios, vadovaujantis filmo siužetine linija, nulems tolimesnį „Ferrari“ likimą. Vadovaujantis, vėlgi, filme pateikiama logika, kiekvienos laimėtos lenktynės padeda padidinti parduodamų automobilių skaičių ir būtent to siekia keletą ekipažų į „Mille Miglia“ išleidęs Enzo Ferrari.
Iškart nesitikėkite, jog daugiau nei 1 500 kilometrų ilgio lenktynes filmo režisierius sugebėjo atkurti taip, kaip norėtų kiekvienas benzingalvis, tačiau kino juostos darbus prižiūrėjęs Michaelas Mannas galėjo įdėti bent šiek tiek daugiau pastangų parodant ne tik įspūdingą Italijos kraštovaizdį ar keliu lekiančius „Ferrari“ automobilius. Daugelis autosporto ekspertų pripažįsta, jog „Mille Miglia“ buvo tarsi išgyvenimo lenktynės, kuriose vairuotojai susidurdavo su milžinišku nuovargiu, navigacijos iššūkiais ir išdaigas krečiančiais automobiliais. To filme nėra.
Vietoje to, „Mille Miglia“ parodomos tik kaip „gazas-dugnas“ tipo lenktynės, kuriose vairuotojai turi kuo greičiau nusigauti iš vieno tašką į kitą. Pamirštama susitelkti į pačių lenktynių esmę, didžiąją dalį laiko ignoruojant įdomesnius varžybinius momentus. Per visą „Mille Miglia“ demonstraciją, lenktynininkų grumtynėms skiriama tik viena minutė. Ar to užtenka? Jeigu tai būtų pergalę nulemianti akimirka – taip. Šiuo atveju – tai tik istoriškai netikslus momentas (pažiūrėję filmą turėtumėte suprasti apie ką kalbu), kurį vėliau pakeičia epizodas, kuriame Enzo Ferrari atvažiuoja pas savo meilužę.
Ir tokių, padrikų, nereikalingų, „Ferrari“ kompanijos esybės ir Enzo Ferrari pasiekimų neatskleidžiančių momentų yra visa galybė, dėl kurių šis filmas iš atminties išsitrinta tą pačią akimirką, kai išeini iš kino salės.
Žinoma, kiekvienas į šį filmą ateis su skirtingais lūkesčiais, tačiau net ir kaip kino juosta, kuri turėtų praplėsti žmonių, nesidominčiais automobiliais ar net automobilių sportu, akiratį, ji net nesugeba atsakyti į patį svarbiausią klausimą – kas yra „Ferrari“?
