Pirmajame Dakare sportininkas finišo nepasiekė. Nors ekipažas važiavo geru tempu, viename iš greičio ruožų sulūžo sunkvežimio priekinė ašis. Remontas be papildomos įrangos buvo neįmanomas, o laukdami pagalbos lenktynininkai keturioms dienoms įstrigo Mauritanijos dykumoje.
„Sunkvežimyje vietos netrūksta, todėl turėjome maisto ir vandens, tačiau praleidus tiek laiko toli nuo civilizacijos visos atsargos buvo beveik pasibaigusios. 100 kilometrų spinduliu toje vietoje nebuvo nė gyvos dvasios, o organizatoriai ilgą laiką nerado galimybių atvykti pas mus“, – prisiminė F. Palmeiro.
Sunkvežimį paliko
Anot šturmano, bendravimas su organizatoriais tą kartą vyko labai keistai. Paskambinęs pirmą kartą jis aiškiai apibūdino situaciją ir paprašė, kad kažkas atvyktų jų išsivežti, o išgirdęs, kad transportas turėtų atvykti po vienos dienos nusiramino. Visgi pagalbos nurodytu laiku nesulaukė, tik naujų pažadų.
„Renault“ tais metais buvo Dakaro rėmėjai ir jie spaudė organizatorius atsiųsti mums pagalbą. Visgi šalyje, kurioje buvome įstrigę, tuomet dar pasitaikydavo teroristų išpuolių, o tai kėlė nerimą dėl siunčiamo ekipažo saugumo“, – aplinkybes įvardino F. Palmeiro.
Mauritanijoje situacija išliko sudėtinga, todėl po ekipažo evakuacijos pradėjo dar maždaug mėnuo, kol iš dykumos galiausiai buvo išgabentas ir „Renault“ sunkvežimis. Iki tol sunkiasvorį saugojo ginkluoti vietos kariškiai.
