„Tiesą sakant, nors mano tėvas buvo profesionalus sportininkas ir nuo vaikystės sukiojausi ralio pasaulyje, į krosą patekau visai netyčia. 1999-aisiais taip susiklostė, kad vienoms įskaitinėms ralio pirmenybių lenktynėms reikėjo iš kur nors gauti pakaitinį automobilį, todėl nupirkom senutę „Ford Siera“. Tačiau atlikęs savo gelbėtojišką misiją tas daiktas buvo pastatytas patvoryje ir stovėjo tol, kol nedingtelėjo mintis pasivažinėti juo kroso trasoje. Per neoficialias treniruotes pasirodė, kad sekasi ne prasčiau nei tituluotiems vyrams, todėl užsiregistravau į Vilkyčių trasoje po keleto dienų turėjusias vykti varžybas. Ten, visų nuostabai, finišavau pirmas.
Kitose lenktynėse – likau antras. Taip nejučia įsivėliau į krosą, pradėjom tobulinti automobilį, svajoti apie geresnį, o baigėsi viskas tuo, kad dabar patys konstruojam techniką, galinčią konkuruoti su čempionato lyderių mašinomis. Beje, pastarieji dažniausiai perka krosui paruoštus automobilius iš specializuotų įmonių, mokėdami po 150 – 250 tūkst. eurų. Mes išsiverčiame su nepalyginamai kuklesniais resursais“, – pasakojo P. Pleskovas.
Didžioji paslaptis, kaip pavyksta važiuoti – tiksliau „virti sriubą iš kirvio“, slypi Pauliaus ir jo tėvo – tituluoto ralio meistro Vlado Pleskovo asmenybėse. Abu vyrai yra diplomuoti inžinieriai, atskirų automobilių mechanizmų veikimo principus galintys paaiškinti metalų, iš kurių tie daiktai pagaminti, molekulinės sudėties lygmenyje. Pavyzdžiui, pusašius jie tekina iš torsioninio plieno, nes šis sugeba atlaikyti 360 laipsnių ašinį sukimą ir po stebukliniu būdu sugrįžti į pradinę padėtį.
Metodinės literatūros ir pačių rankomis surašytų pastabų, kaip kas ir kodėl turėtų būti sportiniame automobilyje, TSK „Baltijos sportas“ biure kaip rimtoje bibliotekoje. Ir visa tai tikrai ne dėl grožio. Kai įžengiau į pedantiškai tvarkingas jų dirbtuves, Vladas buvo palinkęs virš aplanko su užrašu „WRC vairo mechanizmo konstrukcija. Ford Focus“. Tokie skaitiniai – privaloma pasiruošimo lenktynėms dalis.
„Reikia pripažinti, kad tobulindami „kovinį“ automobilį ir ieškodami optimalių sprendimų, buvo nuklydę į „pievas“. Tačiau mokėmės iš savo klaidų, gavom vertingų patarimų iš kai kurių karjerą baigusių lenktynininkų, rimtai studijavom mašinų konstravimo teorijos dalykus, todėl dabar turim tikrai neprastą rezultatą. „Ford Focus“, su kuriuo dabar lenktyniauja Paulius, į standartinį modelį panašus tik kėbulo siluetu. Realiai tai analogų neturintis, vienetinis modelis, kuriame beveik visi greitį lemiantys agregatai yra suprojektuoti ir pagaminti mūsų pačių.
Pasiekus tam tikrą lygį svarbios tampa menkiausios detalės, kurias darydamas įdedi visą „dūšią“ ir visą patirtį. To, ko neįmanoma pasigaminti turimais įrankiais, vyrai užsako pas atskirų sričių meistrus. Antai reduktorių ir pavarų dėžę pagamino viena Latvijos bendrovė. Išmetimo kolektorių pirkome už nekuklius 4000 eurų. Kainą lemia faktas, kad jis pagamintas iš „kosminių“ metalų lydinių, kurie drastiškai kintant temperatūrai nesiplečia. Vairo mechanizmas ir savadarbė pakaba dabar užtikrina, kad po šuolio per trampliną, žemę pasiekus vienu ratu automobilis nebus „tampomas“ į šonus. Turint galvoje, kad „Focus“ variklis generuoja beveik 600 AG, o iki 100 km/val. įsibėgėja maždaug per tris sekundes – tokie dalykai iš tiesų labai svarbūs“, – patikino V. Pleskovas.
Dar vienas dėmesį kaustantis dalykas, aukščiausios prabos autokroso mašinų paruošimas būsimoms „kontaktinėms“ kovoms. Tarkim, slenksčiai čia tokie, kad mėgindamas juos deformuoti sprandą nusisuktų pats Čakas Norisas. Saugos konstrukcijos ir mašinos patvarumas lemia, ar sugebėsi po grubesnės varžovų atakos pasiekti finišą. Pavyzdžiui, pernai Paulių finaliniuose važiavimuose konkurentai taranavo bent 4 kartus. Oficialiai draudžiama smūgiuoti tik į mašinos galą, tačiau teisėjai labai dažnai toleruoja itin agresyvų važiavimą.
Nepaisant chroniškai besikartojančių incidentų, apie klasinį ralį klaipėdietis net nesileidžia į kalbas. Pauliaus manymu, jo atveju tai būtų žingsnis atgal.
„Dinamika autokrose sunkiai palyginama su kitomis techninėmis disciplinomis. Užmynus akceleratorių nuosavos akys trenkiasi į pakaušį. Po 6 ratų, kurių ilgis paprastai neviršija 1200 metrų, būni sudaužytas, ištampytas ir pavargęs, kaip po bulviakasio, – juokavo P. Pleskovas. – Be to, autokrose nepaprastai daug erdvės konstravimui, kuris savaime yra velniškai įdomus. Apribojimų čia labai nedaug. Už tai reikia stipriai pasukti galvą, kaip iš „dvilitrinio“ variklio išspausti 570 AG ir 780 Nm sukimo momentą, kokius komponentus naudoti, kokį suspaudimo laipsnį nustatyti, kaip viską suderinti, kad atlaikytų reikiamą darbo valandų skaičių“.
Ar veikia šiųmetiniai kroso idėja apsėstų klaipėdiečių „užkeikimai“, bus aišku jau šį savaitgalį. Faktas, kad pasiruošimas Europos pirmenybėms dabar yra itin profesionalus, o patirtis kur kas solidesnė ne tais laikais, kai čempionais tapo Aurelijus Simaška ir dukart tokį titulą iškovojęs Nerijus Naujokaitis. Beje, panašiais pasiekimais Lietuvoje negali pasigirti nei viena kita techninė sporto šaka.
N40 vyrų autoklubas
