„Truputį atidžiau stebintys automobilių pasaulio evoliuciją puikiai žino, kad čia vyksta ne tik globalinė elektrifikacija, bet ir slinktis link savivaldės technikos. Vairuotojas laikomas silpnąja eismo sistemos dalimi, kur kas dažniau darantis žmogiškas klaidas, virstančias nuostoliais ar traumomis, negu sugenda kokios nors svarbios automobilio detalės, išprovokuojančios avarines situacijas. Dėl šių priežasčių transporto priemonės „piloto“ indėlis į vairavimą ir jo svarba pamažu mąžta, elektroninių pagalbininkų – auga. Tačiau kalbant apie automobilių sportą ar sportišką vairavimą, viskas yra gerokai sudėtingiau. Žmogaus įgūdžiai čia yra lemiamas dalykas“, – tikina V. Švedas.
Reikalas tas, kad absoliučios daugumos išmaniųjų automobilio sistemų algoritmai veikia taip, kad būtų minimizuotos rizikos, susijusios su mašinos slydimu, nukrypimu nuo eismo juostos ar stabdymo klaidomis. T. y. jos net neleidžia priartėti prie riboženklių, už kurių prasideda sportinis vairavimas.
„Kitas klausimas – kaip tas ribas užčiuopti? Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad čia kokių nors alternatyvų ar stebuklingų piliulių „gazaspaudin“ nėra. Patobulėti įmanoma tik gerai padirbėjus treniruočių aikštelėje, suformavus tam tikrus įgūdžius, „įrašius“ į pasąmonę kokie vairuotojo veiksmai kaip keičia automobilio elgseną ir t. t. Jei žmogus tų dalykų nežino, kritinėje situacijose suspėti sugalvoti racionalų sprendimą tiesiog nepakaks laiko. Svarbu ir tai, kad tos vairavimo abėcėlės išmanymas yra vienintelis būdas ne tik pasiruošti varžyboms, bet ir išvengti nemalonumų kasdieniame eisme“, – pastebi V. Švedas.
„Driving Academy by Autojuta“ dirbantis Ignas Gelžinis, prieš keletą metų baigęs FIA jaunųjų lenktynininkų akademijos mokymus, savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad žmonės labai dažnai linkę pervertinti savo jėgas.
„Sėdint ant sofos ir žiūrint televizorių atrodo, kad baseine galėtum plaukti taip pat, kaip Rūta Meilutytė, pataikyti tritaškius neprasčiau nei Marius Grigonis, sėdęs prie bolido vairo lėkti kaip koks nors Stefanas Peteranselis ir t. t. Pasitikrinti gebėjimus trasoje ir pasimatuoti su kitais vairuotojais mūsų krašte nėra antgamtiškai sudėtinga, tačiau tai darančių labai nedaug. Todėl pasiskaitę apie sportinį vairavimą internete ar susiradę kokį Youtube klipą, dažnas įtiki, kad žino pakankamai ir kad jam viskas neblogai sekasi. Deja, paprastai realybė būna liūdnesnė. Žmogus pernelyg drąsiai atsidūręs toje greičio zonoje, kurioje reikia geresnių nei vidutiniai vairuotojiškų įgūdžių, iš tiesų yra pavojingas. Jei važiavimo trajektorijoje netikėtai atsiranda kokia kliūtis – tarkim išbėga vaikas ar išneria nuo šeimininkų pasprukęs šuo – dažniausiai pradedama desperatiškai, kampuotais judesiais dirginti vairaratį, kas baigiasi nevaldomu slydimu. Įprasta manyti, kad sportiškas vairavimas yra agresyvus stabdymas, staigus pavarų perjungimas ar cypiančios padangos, tačiau kaip taisyklė greičiausiai lekia tie, kurie žiūrint iš šalies atrodo važiuoja į parduotuvę bandelių“, – dėsto I. Gelžinis.
Pasak V. Švedo, negalima pamiršti ir techninės pusės: mėgstantys sportišką vairavimo stilių visų pirma turėtų rinktis atitinkamus automobilių modelius, turinčius žemesnį svorio centrą, šiek tiek galingesnį variklį bei leidžiančius kai kurias elektronines sistemas laikinai išjungti.
„Pastarieji dalykai leidžia sąlyginai greitai pasiekti tas greičio ribas ar perkrovas, kurias peržengus žmogiškasis faktorius ir vairavimo įgūdžiai tampa lemiamu veiksniu. Taip pat labai svarbu, kad kažkas turintis daugiau patirties padėtų teisingai šifruoti automobilio siunčiamus signalus ir nekartoti kitų padarytų klaidų. Taip pasiekti rezultatą ir pigiau, ir greičiau“, – akcentuoja ralio meistras.
Kokias klaidas į mokymus paprastai atsiveža žmonės, nusprendę šlifuoti savo vairuotojiškus įgūdžius? V. Švedo teigimu, „Driving Academy by Autojuta“ per pastaruosius trejus metus svečiavosi beveik 1600 dalyvių, tačiau mokymų metu patekę į inscenizuotas kritines situacijas, tik retais atvejais pavykdavo aplenkti kliūtis, teisingai sustoti ar nesutrikti slystelėjus mašinos priekiui ar galui. Važiuojant didesniu greičiu itin „aštrus“ vairavimas, pernelyg ankstyvas nėrimas į posūkį, bandymas akceleruoti pasuktais priekiniais ratais, stumiamas automobilio priekis kaip taisyklė duoda atvirkščią efektą – lemia stabilumo ir greičio praradimą.
