Lenktynių protokolai retai kada atspindi dramą, vykstančią trasoje. Finišo liniją kirtę šeštajame dešimtuke beveik visuomet gali papasakoti kur kas daugiau trilerio siužeto vertų istorijų, negu varžybų lyderiai. Dakaro komandos „Žalvaris“ pilotas Antanas Juknevičius, pirmąjį šiųmetinio maratono trečdalį tokiais nuotykiais dosnus, kaip Kalėdų senelis: tai dėl stabdžių kaprizų, tai dėl sankabos, tai dėl prakirstų ratų trasioje jis nuolat užtrukdavo iki visikas paskęsdavo aklinoje tamsoje. Tačiau daugiausia žilų plaukų Antano komandos žmonėms atsirado po ketvirtosios dienos.
Viskas prasidėjo nuo to, kad pervargę komandos nariai prieš startą nepatikrino ar pakrautas palydovinio ryšio telefonas. Paliktas budėjimo režimu šis daiktas pasirodė išleidęs kvapą pačiu netinkamiausiu momentu – kai iki finišo likus vos valandai kelio, Atakamos dykumos pakraštyje subyrėjo „Mebar“ pusašis. Šią detalę A. Juknevičiaus mechanikai buvo įdėję į prototipo daiktadėžę ir vyrai patys galėjo ją pasikeisti. Tačiau pasiruošus visureigio „organų transplantacijai“ paaiškėjo, kad operacija gali žlugti dėl ... geros Antano širdies. Pirmoje greičio ruožo dalyje jis paskolino 17 mm raktą senam savo bičiuliui, kurį bėdos trasoje užpuolė gerokai anksčiau. Tačiau pusašio remontas be tokio dydžio galvutės neįmanomas.
Visa laimė, kad šioje dykumos vietoje buvo suvažiavę daugybė žiūrovų ir – kas yra stebėtinai reta – jų gretose yra angliškai kalbantis vaikinukas. Kurį laiką nesėkmingai ieškojęs techninės pagalbos ralio fanų gretose, jis pats pasisiūlė padirbėti laiškanešiu ir nuvežti į bivaką žinią apie „Mebar“ problemas. Antanas ant popieriaus skiautės parašė koordinates, kur jie su Edvardu Duoba įstrigo, o patys toliau „medžiojo“ 17 mm galvutę.
Faktą, kad žinia apie mūsiškių sportininkų problemas dar prieš vidurnaktį pasiekė „Žalvario“ komandos stovyklą taip pat reikėtų mažu stebuklu: į bivako teritoriją be pačių lenktynininkų, akredituotų žurnalistų ir aptarnaujančio personalo įleidžiami tik turintys kažką panašaus į VIP leidimus. A. Juknevičiaus gelbėtojo draugas dirbo Dakaro karavanu Čilėje besirūpinančios organizacijos komandoje, todėl buvo tokį leidimą jam davęs.
„Žalvario“ mechanikams operatyviai susiruošus į gelbėjimo operaciją, komandos nuotykiai nesibaigė. Vargais ne galais pasiekę laiške nurodytą vietą, vyrai ten ničnieko nerado: pasirodo, kad Antanas su Edvardu visgi sugebėjo iš smalsuolių būrio gauti ne tik šaltos „Coca Cola“ skardinę, bet ir išganingą raktą. Kol žinia apie gedimą keliavo iki bivako, o mechanikų desantas į dykumą – jie mašiną susiremontavo, pajudėjo link finišo ir, žinoma, prasilenkė su kvalifikuota pagalba. Bivake visi susitiko tik apie trečią nakties.
Beje, nors oficialiai trasoje komandų mechanikai trasoje rodytis negali, vieša paslaptis, kad beveik visi šią taisyklę laužo. Kai „Žalvario“ vyrai keitė pusašį, „Team Peogeot Team“ meistrai prieš „eismą“ greičio ruože nulėkė remontuoti sustreikavusio Carloso Sainzo...
N40 vyrų autoklubas
Lenktynių protokolai retai kada atspindi dramą, vykstančią trasoje. Finišo liniją kirtę šeštajame dešimtuke beveik visuomet gali papasakoti kur kas daugiau trilerio siužeto vertų istorijų, negu varžybų lyderiai. Dakaro komandos „Žalvaris“ pilotas Antanas Juknevičius, pirmąjį šiųmetinio maratono trečdalį tokiais nuotykiais dosnus, kaip Kalėdų senelis: tai dėl stabdžių kaprizų, tai dėl sankabos, tai dėl prakirstų ratų trasioje jis nuolat užtrukdavo iki visikas paskęsdavo aklinoje tamsoje. Tačiau daugiausia žilų plaukų Antano komandos žmonėms atsirado po ketvirtosios dienos.
Viskas prasidėjo nuo to, kad pervargę komandos nariai prieš startą nepatikrino ar pakrautas palydovinio ryšio telefonas. Paliktas budėjimo režimu šis daiktas pasirodė išleidęs kvapą pačiu netinkamiausiu momentu – kai iki finišo likus vos valandai kelio, Atakamos dykumos pakraštyje subyrėjo „Mebar“ pusašis. Šią detalę A. Juknevičiaus mechanikai buvo įdėję į prototipo daiktadėžę ir vyrai patys galėjo ją pasikeisti. Tačiau pasiruošus visureigio „organų transplantacijai“ paaiškėjo, kad operacija gali žlugti dėl ... geros Antano širdies. Pirmoje greičio ruožo dalyje jis paskolino 17 mm raktą senam savo bičiuliui, kurį bėdos trasoje užpuolė gerokai anksčiau. Tačiau pusašio remontas be tokio dydžio galvutės neįmanomas.
Visa laimė, kad šioje dykumos vietoje buvo suvažiavę daugybė žiūrovų ir – kas yra stebėtinai reta – jų gretose yra angliškai kalbantis vaikinukas. Kurį laiką nesėkmingai ieškojęs techninės pagalbos ralio fanų gretose, jis pats pasisiūlė padirbėti laiškanešiu ir nuvežti į bivaką žinią apie „Mebar“ problemas. Antanas ant popieriaus skiautės parašė koordinates, kur jie su Edvardu Duoba įstrigo, o patys toliau „medžiojo“ 17 mm galvutę.
Faktą, kad žinia apie mūsiškių sportininkų problemas dar prieš vidurnaktį pasiekė „Žalvario“ komandos stovyklą taip pat reikėtų mažu stebuklu: į bivako teritoriją be pačių lenktynininkų, akredituotų žurnalistų ir aptarnaujančio personalo įleidžiami tik turintys kažką panašaus į VIP leidimus. A. Juknevičiaus gelbėtojo draugas dirbo Dakaro karavanu Čilėje besirūpinančios organizacijos komandoje, todėl buvo tokį leidimą jam davęs.
„Žalvario“ mechanikams operatyviai susiruošus į gelbėjimo operaciją, komandos nuotykiai nesibaigė. Vargais ne galais pasiekę laiške nurodytą vietą, vyrai ten ničnieko nerado: pasirodo, kad Antanas su Edvardu visgi sugebėjo iš smalsuolių būrio gauti ne tik šaltos „Coca Cola“ skardinę, bet ir išganingą raktą. Kol žinia apie gedimą keliavo iki bivako, o mechanikų desantas į dykumą – jie mašiną susiremontavo, pajudėjo link finišo ir, žinoma, prasilenkė su kvalifikuota pagalba. Bivake visi susitiko tik apie trečią nakties.
Beje, nors oficialiai trasoje komandų mechanikai trasoje rodytis negali, vieša paslaptis, kad beveik visi šią taisyklę laužo. Kai „Žalvario“ vyrai keitė pusašį, „Team Peogeot Team“ meistrai prieš „eismą“ greičio ruože nulėkė remontuoti sustreikavusio Carloso Sainzo...
N40 vyrų autoklubas
