• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kad ir kaip stipriai būtų devalvuotos sąvokos, kuriomis viešojoje erdvėje įprasta apibūdinti „labiausius iš labiausių“ ir „pačius pačiausius“ kasdienybės dalykus, apie krūvius, kuriuos Dakaro maratone patiria lenktynininkai, net ir didžiausi cinikai kalba pagarbiai. Kaip ištverti keletą šimtų kilometrų dykuma ar kalnais besitęsiančius greičio ruožus, kai lūžta „nemirtinga“ laikoma technika, o sportininkai alpėja iš karščio ir nuovargio? Štai kaip sunkiausiomis pasaulyje tituluojamoms lenktynėms ruošėsi čia startuosiantys lietuviai.
Prieš gerą dešimtmetį, kai didžiausi Lietuvos automanai užsikrėtė Dakaro idėja ir ryžosi patys išbandyti jėgas Afrikos smėlynuose, akistatai su karščiu kai kurie vyrukai ruošdavosi sėdėdami pirtyje. Dakaro komandos „Žalvaris“ siela Antanas Juknevičius, klausiamas, kiek efektyvus toks būdas tikino, kad pirtis tiesiog nekenkia.
„Saunoje pasiruošti tokiems krūviams, su kokiais susiduriama Dakare įmanoma su sąlyga, jei 60-70 laipsnių temperatūroje sėdėsi 2 – 3 valandas ir visą laiką intensyviai dirbsi rankomis, kojomis bei galva. Tai realizuoti nėra paprasta. Be to, jei žmogaus organizmas realiai iš prigimties sunkiai ištveria karštį, jokios treniruotės jam nepadės. Rizika patirti šilumos smūgį ar dar rimtesnių sveikatos sutrikimų čia iš tiesų žiauriai didelė. Antai 2009-aisiais pakankamai patyręs lenktyninkas iš Rusijos Pavelas Loginovas į savo ekipažą pasikvietė solidžių pergalių klasikiniame ralyje pasiekusį štrumamą. Pastarasis niekada nebuvo dirbęs tokiomis sąlygomis, todėl antąją Dakaro dieną nuo karščio prarado sąmonę dar prieš pasiekiant pirmą kontrolės postą. Jiems maratonas baigėsi iš esmės taip ir neprasidėjęs“, – pasakojo devintą kartą Dakare startuosiantis A. Juknevičius.

Kad ir kaip stipriai būtų devalvuotos sąvokos, kuriomis viešojoje erdvėje įprasta apibūdinti „labiausius iš labiausių“ ir „pačius pačiausius“ kasdienybės dalykus, apie krūvius, kuriuos Dakaro maratone patiria lenktynininkai, net ir didžiausi cinikai kalba pagarbiai. Kaip ištverti keletą šimtų kilometrų dykuma ar kalnais besitęsiančius greičio ruožus, kai lūžta „nemirtinga“ laikoma technika, o sportininkai alpėja iš karščio ir nuovargio? Štai kaip sunkiausiomis pasaulyje tituluojamoms lenktynėms ruošėsi čia startuosiantys lietuviai.
Prieš gerą dešimtmetį, kai didžiausi Lietuvos automanai užsikrėtė Dakaro idėja ir ryžosi patys išbandyti jėgas Afrikos smėlynuose, akistatai su karščiu kai kurie vyrukai ruošdavosi sėdėdami pirtyje. Dakaro komandos „Žalvaris“ siela Antanas Juknevičius, klausiamas, kiek efektyvus toks būdas tikino, kad pirtis tiesiog nekenkia.
„Saunoje pasiruošti tokiems krūviams, su kokiais susiduriama Dakare įmanoma su sąlyga, jei 60-70 laipsnių temperatūroje sėdėsi 2 – 3 valandas ir visą laiką intensyviai dirbsi rankomis, kojomis bei galva. Tai realizuoti nėra paprasta. Be to, jei žmogaus organizmas realiai iš prigimties sunkiai ištveria karštį, jokios treniruotės jam nepadės. Rizika patirti šilumos smūgį ar dar rimtesnių sveikatos sutrikimų čia iš tiesų žiauriai didelė. Antai 2009-aisiais pakankamai patyręs lenktyninkas iš Rusijos Pavelas Loginovas į savo ekipažą pasikvietė solidžių pergalių klasikiniame ralyje pasiekusį štrumamą. Pastarasis niekada nebuvo dirbęs tokiomis sąlygomis, todėl antąją Dakaro dieną nuo karščio prarado sąmonę dar prieš pasiekiant pirmą kontrolės postą. Jiems maratonas baigėsi iš esmės taip ir neprasidėjęs“, – pasakojo devintą kartą Dakare startuosiantis A. Juknevičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

IMG_1532


Tiesa, dykumose karštis suvokiamas šiek tiek kitaip nei drėgno klimato kraštuose. Tarkim 40 laipsnių kur nors Afrikos viduryje yra kur kas labiau draugiška organizmui temperatūra, nei lietuviški + 30. Pats vilnietis tikino, kad pakankamai komfortiškai besijaučiantis iš tiesų aukštoje temperatūroje. Dirbdamas instruktoriumi Dubajuje veikiančioje vairavimo dykumose mokykloje, kartais jis visą dieną praleidžia smėlio jūroje svilinant 45 laipsnių kaitrai ir „neiškepa“. Žinoma, dirbant tokioms sąlygomis būtina nuolat gerti itin daug vandens ir naudoti specialius maisto papildus – priešingu atveju organizmas praranda mineralus ir nusilpsta beveik taip pat, kaip elektrolito netekęs akumuliatorius.
„Kitas svarbus dalykas – paruošti tas raumenų grupes, kurioms tenka didžiausias krūvis vairuojant. T. y. būtina treniruoti pečių juostą, rankas, maksimaliai stiprinti nugaros ir pilvo preso raumenis, nes jie padeda „amortizuoti“ stuburui tenkančius smūgius po kiekvieno šuolio nuo tramplino. Žodžiu, lankytis treniruoklių salėje yra būtina“, – tikino A. Juknevičius.
Savo ruožtu Benediktas Vanagas taip pat teigė, kad jo organizmas pakankamai gerai toleruoja karštį, todėl ruošiantis maratoninėms lenktynėms rūpinasi bendru fiziniu pasirengimu.

REKLAMA

10495314_707941542604825_5224407019342547619_o


„Tai iš tiesų velniškai svarbu, nes jei rezultatai prastėja ne dėl technikos kaprizų, o dėl to, kad intensyviau praleidus vieną kitą dieną mažėja ekipažo darbingumas – reikia rinktis kažkurią kitą discipliną. Prisipažinsiu, kad man tai nepatinka, tačiau bėgioju krosus. Tai didina ištvermę“, – dėstė „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos lyderis.
B. Vanagas taip pat pabrėžė, kad keletą savaičių prieš prasidedant maratonui kur kas daugiau dėmesio skiria mitybai – stengiasi kūną „išdžiovinti“ ir atsikratyti bent keleto kilogramų.

N40 vyrų autoklubas

REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų