Kaip pasakė, taip ir padarė. „Connaught“ sukurtas bolidas tapo pirmuoju britišku automobiliu, kuris laimėjo „Grand Prix“ varžybas po antrojo pasaulinio karo. Britiškas bolidas buvo greitesnis ne tik tiesiojoje, bet ir posūkiuose, kuriuose „Connaught“ pasižymėjo neįtikėtinu sukibimu su kelio danga. Tačiau tai buvo praeitis.
Prieš dešimt metų, sportiškų automobilių gamintoja „Connaught“ nusprendė sugrįžti į pasaulinę areną su visiškai nauju modeliu - „Connaught Type D GT“. Inovatyvus, rankų darbo automobilis turėjo į sportiškų modelių pasaulį įsiveržti ne tik galėdamas pasigirti savo turtinga istorija, bet ir turėdamas nemažą parako statinę.
Kitaip negu daugelis ribotos laidos automobilių, britų bandymas įgelti „Porsche“ ar „Ferrari“ buvo visiškai kitoks. Jis nepasižymėjo prasta surinkimo kokybe, iš „Ford“ ar „Toyota“ įsigytais varikliais ar kitais antrarūšiais komponentais, kurie puikiai atlikdavo savo darbą, tačiau nesuteikdavo brangiam automobiliui prestižo.
„Connaught“ norėdama to išvengti, investavo porą milijonų eurų į visiškai naujos jėgainės kūrimą. Britai nusprendė, jog šis automobilis turi turėti 2.0 litrų darbinio tūrio, 10 cilindrų benzininį variklį, kuris išvystė 300 arklio galių ir 371 Nm sukimo momentą. Sverdamas vos 973 kilogramus, britiškas kupė iki 100 km/val. įsibėgėdavo vos per 4 sekundes ir pasiekdavo 275 km/val. maksimalų greitį.
Iš pradžių automobilį kūrę britai planavo į „Type D GT“ sumontuoti hibridinę jėgainę, tačiau dėl išaugusių automobilio kūrimo kaštų šios idėjos buvo atsisakyta.
Vis dėlto, daugybės potencialo turėjęs projektas iškeliavo į šiukšlių dėžę. „Connaught“ iš pradžių planavo pagaminti maždaug 100 britiško kupė vienetų, tačiau likus vos šešiems mėnesiams iki automobilio gamybos starto, kompanija susidūrė su finansiniais sunkumais. Kompaniją įkūrę darbuotojai planavo pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su „Jaguar“, tačiau visos pastangos nuėjo veltui.