Amerikietiškas automobilių pramonės gigantas savo reputaciją bandė gelbėti keletą kartų ir skirtingomis priemonėmis. Pavyzdžiui, tokie modeliai kaip: „Cadillac Brougham“ ar „Chevrolet Corvette“ gynė „General Motors“ garbę dvejuose frontuose, bet to buvo negana.
Aštunto dešimtmečio pabaigoje, vis daugiau ir daugiau žmonių pradėjo pastebėti, jog „General Motors“ portfelyje pradėjo spindėti vienas nenušlifuotas brangakmenis. Tai buvo ne „Cadillac“ ir tai tikrai ne „Pontiac“ ar „Oldsmobile“ – tai buvo „Buick“, kuris pastarąjį dešimtmetį buvo tik dailus europietiško „Opel“ klonas.
Lloydas Reussas – tuometinis „Buick“ vyriausiasis inžinierius yra ta persona, dėl kurios prasidėjo ilgai laukta, sveikintina, bet ne iki galo atlikta „Buick“ transformacija. Vis dėlto, šio specialisto dėka amerikiečiai išvydo naujos kartos 6 cilindrų variklius, kuriems kompaniją palaikė turbinos (anuomet tai itin retas reiškinys amerikietiškame automobilyje), šio vyro dėka „Buick“ pagamino chuliganišką „Buick Grand National“. Netrukus „Buick“ pardavimai išstypo iki fantastiškų aukštumų. 1979 metais „Buick“ pardavė 795 316 automobilių, o 1984 metais – net 906 626 automobilius.
Pagal pirminį sumanymą, Lloydas Reussas su savo pagalbininkais siekė sukonstruoti dar vieną mažą stebūklėlį – kupė kėbulą turintį modelį, kuris galėtų dalintis ta pačia platforma ir komponentais su analogišku „Oldsmobile“, bet tai pasirodė neįmanoma, nes atlikus kaštų analizę paaiškėjo, jog abudu „Buick“ ir „Oldsmobile“ privalo parduoti bent jau 100 000 vienetų, jog šis projektas atneštų bent kažkokį pelną į „General Motors“ banko sąskaitą. Atsižvelgiant į faktą, jog tai – nišinis modelis, siekis parduoti 100 000 automobilių atrodė neįmanomas.
Praėjus keliems metams, Lloydas Reussas ir Jay Qualmanas sportiško kupė idėją pradėjo svarstyti iš naujo. Tik šį kartą jie nusprendė automobilį suprojektuoti ne ant „General Motors J“ platformos (kuri buvo gerokai brangesnė), o ant „General Motors E“ platformos. Būtent ji leido kelis kartus sumažinti galutinę projekto sąmatą ir suteikė vilties, jog būsimas „Buick“ modelis gali praeiti itin griežtą koncerno vadovų atranką.
Markės pagrandukas
Naujo projekto iniciatoriai tikėjo, jog sukūrus patrauklų eksterjero dizainą, pasiūlius aukštą komforto lygį bei malonumą teikiančias važiavimo savybes, „Buick“ galėjo sukurti nišą, kurioje nebūtų nei vieno konkurento.
Po truputėlį, mažais žingsneliais, dviviečio„Buick“ projektas judėjo į priekį, kol galiausiai, 1984 metų kovą, sulaukė oficialaus koncerno vadovybės patvirtinimo. Gavę raštišką leidimą, projekto iniciatoriai pradėjo burti komandą bei ieškoti pagalbos už „General Motors“ ribų.
Įprastai, gamintojų pasamdyti inžinieriai pagrindinius darbus atlieka patys. Tuo tarpu „General Motors“ šį kartą nusprendė pasielgti kitaip. Jie nusamdė kelias britiškas įmones, kurioms buvo patikėtas itin svarbus darbas – suprojektuoti, pagaminti ir parodyti pilnai veikiantį prototipą.
„Hawtal Whiting Design and Engineering“ bendrovė buvo pasamdyta tam, jog suprojektuotų automobilį nuo absoliutaus nulio. „Abbey Panels“ bendrovės specialistai buvo įpareigoti pagaminti kėbulo dalis. Tuo tarpu „Lamb-Sceptre“ inžinieriai turėjo apgalvoti visą automobilio surinkimo procesą bei pagaminti automobilio gamybai reikalingą įrangą.
Kuomet „General Motors“ koncerno ir „Buick“ markės vadovai gavo tai ko norėjo, visa reikalinga įranga bei brėžiniai į Jungtines Valstijas pajudėjo 1984 metų pabaigoje.
Kaip žinote, pasiruošimas automobilio gamybai nėra ypatingai lengvas procesas, todėl nenuostabu, jog JAV esanti „General Motors“ gamykla „Buick Reatta“ gamybai pasiruošė tik 1986 metų rugpjūtį.
Iš pradžių gamykloje esantys darbuotojai turėjo pagaminti keletą pavyzdinių egzempliorių, juos išanalizuoti ir tik visiems pritarus – žengti sekantį žingsnį – pradėti serijinę gamybą. „Buick“ markės nelaimei – šis procesas užtruko gerokai ilgiau negu planuota, nes serijinė „Reatta“ gamyba prasidėjo tik 1988 metų vasarį.
Savo konkurento – nepranoko
„Buick Reatta“ buvo kuriamas atsižvelgiant tik į vieną ir vienintelį konkurentą – „Mercedes-Benz SL“. Anuomet tai buvo bene pavyzdinis dvivietis automobilis, dėl kurio amerikiečiai ėjo iš proto.
Žvelgiant iš pirmo žvilgsnio, „Buick Reatta“ turėjo visus reikalingus ingredientus: ilgą komforto įrangos sąrašą, patrauklų eksterjero dizainą, automatinę transmisiją, nereikalavo rimtesnių pastangų siekiant jį suvaldyti. Tačiau... Kad ir kaip būtų gaila, bet „Buick“ bandymas pranokti „Mercedes-Benz SL“ baigėsi ne pačia maloniausia nata.
Jungtinėse Valstijose „Buick Reatta“ buvo įkainotas 25 000 dolerių sumą. Stebėtinai maža suma už automobilį, kuris atrodo kaip gerokai brangesnis ratuotis. Vis dėlto, maža kaina, panašu, buvo didžiausia „Buick Reatta“ problema.
Matote, pagrindiniu konkurentu laikytas „Mercedes-Benz SL“, o tiksliau – „560SL“, tuomet kainavo maždaug 60 000 dolerių arba daugiau nei dvigubai daugiau nei „Buick Reatta“, tad kaip manote, ar ponaitis galintis įsigyti 60 000 dolerių vertės „SL“ pasirinks gerokai pigesnį „Reatta“? Žinoma, kad ne. Tuo tarpu ištikimiausiam „Buick“ markės gerbėjui ši kaina buvo truputėlį per didelė, tad kaip matote patys – „Buick Reatta“ net nenorėdama įspraudė save į kampą ir tai buvo puikiai matyti pardavimų statistikoje.
Debiutiniais metais, 1988, „Buick“ pardavė 4708 kupė vienetų, 1989 metais – 7009 vienetus. Tuo tarpu „Mercedes-Benz“ vien 1988 metais pardavė net 11 943 „SL“ modelio vienetų.
Natūralu, jog pardavimų statistikoje matomi skaičiai netenkino nei „Buick“, nei „General Motors“ vadovų, tad praėjus vos keletai metų nuo „Buick Reatta“ debiuto 1988-aisiais, gamintojos atstovai paskelbė, jog 1991-ųjų, gegužės 10-ą dieną kupė ir kabrioleto gamyba bus nutraukta.
GALERIJA
