Skirtinguose Europos ir Jungtinių Valstijų kampeliuose įsikūrusios dirbtuvės ant skirtingų gamintojų važiuoklių sukurdavo stulbinančio grožio kėbulus, kurių formas atkartoti šiandien būtų pakankamai sudėtinga. Tad kol naujų automobilių kūrėjai bando išspręsti ekologiškų ir savaime važiuojančių automobilių rebusą, mes siūlome jums pažvelgti į 1937 metais gimusį „Bugatti Type 51 Dubos Coupé“, kurių pasaulyje tėra vienintelis egzempliorius, bet apie tai – truputėlį vėliau.
„Bugatti“ daugeliui žinoma kaip aukštuomenei skirtų ratuočių gamintoja, tačiau už šio stereotipo slypi gamintojas, kuris specializavosi automobiliais, kurių paskirtis buvo nuo: patogaus ir komfortiško iki agresyvaus ir sportiško, tinkamo lenktynių trasoms. Nuo įžymaus „Type 35“ iki stulbinančiai brangaus „Royale“. Ir tarp šių, visiškai skirtingų polių, atrastume unikalųjį „Type 51“. Vienu metu galėjusį būti ir sportišku, ir itin patogiu „GT“ klasės ratuočiu. Kaip tai buvo įmanoma? Visi komplimentai turėtų būti siunčiami smulkmeniškiesiems coachbuilderiams.
Nepriklausomai nuo to, kokį kėbulą sugebėjo sulipdyti savo amato meistrai, „Bugatti“ automobiliuose naudojamos važiuoklės buvo absoliučiai identiškos. Suprojektuotos ir pagamintos prižiūrint itin reiklaus Ettore Bugatti. Tą patį buvo galima pasakyti ir apie variklius, kurie daugelį baugino savo unikalia išvaizda, kvadratinės formos korpusu su smulkiai poliruota variklio apdaila, bet už pakankamai sudėtingo dizaino slypėjo logika pagrįsti sprendimai. Matote, gamyklos darbuotojai dažniausiai buvo žemdirbiai, turintys mažai mechaninių įgūdžių, tad Ettore Bugatti variklių ir važiuoklių konstrukciją projektavo taip, jog jam dirbantys žemdirbiai galėtų efektyviai ir produktyviai reikalingas detales sudėlioti į savo vietas.
„Bugatti Type 51“ buvo vienas iš tų, ypatingai greitų automobilių, su kuriuo tuomet gyvenę entuziastai galėdavo dalyvauti bendro naudojimo keliuose vykusiose lenktynėse. Po ilgu priekiniu dangčiu slypėjo vienas galingiausių to meto 8 cilindrų variklių – 2,3 litro darbinio tūrio ir gebantis išvystyti 180 arklio galių. O jam kompaniją palaikė „Bugatti“ sukurta pavarų dėžė, kuri buvo tiesiog neužmušama. Lenktynininkai su ja galėjo elgtis kaip tik nori ir jiems vis tiek nepavykdavo jos sulaužyti.
Originalus ir iš „Bugatti“ gamyklos išriedėjęs „Type 51“ modelis labai dažnai buvo naudojamas įvairiose lenktynėse ir dažniausiai dėvėdavo „Grand Prix“ tipo kėbulą: siaurą fiuzeliažą su itin ankšta kabina vairuotojui ir jam talkinusiam mechanikui. Automobiliai taip pat pasižymėjo išskirtine išvaizda, kurios pagrindiniai akcentai buvo pasagos formos radiatoriaus grotelės ir „Bugatti“ mėlynos spalvos kėbulo dažai.
Kaip ir galėjote tikėtis, „Bugatti Type 51“ turėjo labai sėkmingą debiutinį lenktynių sezoną. Achille Varzi pirmą, itin svarbią pergalę pelnė 1931 m. balandžio mėnesį vykusiose Tuniso „Grand Prix“ varžybose. Praėjus mėnesiui pergalę iškovojo Louisas Chironas.
Nors 1931-ųjų sezonui įsibėgėjus, pagrindiniai „Bugatti“ konkurentai iš „Alfa Romeo“ ir „Maserati“ sugebėjo sumažinti atsilikimą ir netgi retkarčiais pranokdavo įspūdingą bolidą iš Prancūzijos, tačiau tai nesutrukdė „Bugatti“ per šį laikotarpį pagaminti net 40 skirtingų „Type 51“ važiuoklių, kurios išsibarstė po visą Europą, tačiau štai šis „Bugatti Type 51“, ant kurio važiuoklės yra iškaltas 511133 numeris yra unikalus.
1936 metais automobilis pateko į André Bith – Prancūzijos farmacijos pramonės magnato paveldėtojo rankas, kuris turėjo labai aiškių ir ambicingų planų. Iš pradžių André Bith su šiuo automobiliu lenktyniavo ir dalyvavo renginiuose iki pat 1937-ųjų, tačiau tų pačių metų pradžioje jis galiausiai nusprendė, jog atėjo metas pokyčiams.
Jis nuvyko į Paryžiaus priemiestyje esančias „Carrossier Louis Dubos“ dirbtuves ir paprašė sukurti kėbulą, kuris būtų panašus į „Bugatti Type 57 SC Atlantic“. Nors iš pradžių ši užduotis atrodė sunkiai įgyvendinama, bet kai André Bith paprašė savo bičiulio ir „Type 57 SC Atlantic“ autoriaus, Jean Bugatti, pagalbos, sudėtingi darbai pajudėjo į priekį.
Praėjus keliems mėnesiams André Bith buvo pakviestas į dirbtuves, kuriose stovėjo nuostabaus grožio „Bugatti Type 51 Dubos“ kupė. Būtent toks, kokio ir troško André Bith – „Bugatti Atlantic“ su gerokai trumpesne ratų baze.
Didžiuodamasis savo naujausiu pirkiniu, André Bith užpildė paraišką dalyvauti 1937-ųjų „Bagatelle Concours d’Elegance“ konkurse, kuriame automobiliui kompaniją palaikė tuometinė Miss Prancūzija – Jacqueline Ganet.
1937 metais vykusiame konkurse automobilis užėmė itin aukštą, antrąją vietą. Atsižvelgiant į tai, jog tai buvo pirmasis kartas, kai tokio pobūdžio renginyje dalyvavo „Bugatti“ automobilis, šuo pasiekimu džiaugėsi ne tik André Bith, bet ir jo bičiulis iš „Bugatti“.
Praėjus vieneriems metams, dėl iki šiol nežinomų priežasčių, milžiniškais turtais galėjęs pasigirti André automobilį pardavė. Tarp buvusių savininkų buvo keli įžymūs asmenys, tačiau prieš pat antrąjį pasaulinį kartą automobilis tiesiog pradingo. Iki šiol nėra žinoma kur jis buvo ir kam priklausė, bet po antrojo pasaulinio karo jis išniro gerokai pasikeitęs.
„Carrossier Louis Dubos“ dirbtuvėse sukurtas kėbulas buvo uždėtas ant „Bugatti Type 51“ važiuoklės kopijos, o originali važiuoklė buvo parduota „Nethercutt" automobilių muziejaus įkūrėjams, kurie netrukus ant autentiškos važiuoklės uždėjo „Grand Prix“ kėbulą.
Praėjus tik keliems dešimtmečiams, 2000-ųjų pradžioje, garsaus automobilių muziejaus įkūrėjams atsirado galimybė įsigyti autentišką, originalų „Carrossier Louis Dubos“ dirbtuvėse sukurtą kėbulą, kuris kadaise stūksojo ant jiems priklausančios važiuoklės.
Į pagalbą pasitelkę buvusį šeimininką, André Bith, kuris anuomet buvo įžengęs į devintą dešimtį, autentiškas kėbulas ir važiuoklė vėl buvo suvienyti po beveik 50-ies metų pertraukos.
Šiandien „Dubos“ kupė eksponuojamas „Nethercutt" automobilių muziejuje. Los Andželo mieste esantis muziejus šiai dienai eksponuoja daugiau nei 250 skirtingų, istoriškai vertingų automobilių, dėl kurių norėtųsi pamesti galvą.