Ekstravagantiškai atrodančių automobilių projektų autorius – Hartmutas Boschertis, anuomet daugeliui buvo žinomas kaip didžiulis „300 SL Gullwing“ modelio gerbėjas. Jis, simpatiją šiam modeliui, anksčiau pademonstravo ant „ W126“ kartos modelių, tad kai atėjo metas naujam projektui, vyrui rankos nesudrebėjo.
Frankfurto automobilių parodoje pademonstruota mašina tapo tikra sensacija ir netgi užgožė įspūdingą „Mercedes Benz“ premjerą – naujos kartos „SL“, kuris vėliau sulaukė gausybės komplimentų iš skirtingų, autoritetingų žurnalų redakcijų.
„Boschert“ specialistų patobulintas „C124“ kupė nebuvo eilinė ir šauni demonstracija, dėl kurios alpo tarptautinių parodų lankytojai. Tai buvo pilnavertis automobilis, kurį galėjo įsigyti kiekvienas panorėjęs. Tai buvo pagrindinis projekto autorių tikslas.
„Boschert“ iš pradžių planavo šio modelio gamybos pajėgumus apriboti ties 300 vienetų, tačiau iš Italijoje esančių „Zagato“ dirbtuvių išriedėjo vos 11 „B300“ kupė egzempliorių.
Itin mažą automobilio paklausą įtakojo vienas veiksnys – milžiniška kaina, kuri siekė maždaug 180 000 eurų. Palyginimui, V12 motorą turėjusi S klasė tuomet buvo įkainota 100 000 mažiau – 65 000 Vokietijos markių.
Techniškai – tai nebuvo inžinerines ribas sugebėjęs praplėsti automobilis. Priekinė dalis ir stogas buvo pasiskolinti iš „SL“ kabrioleto, o į viršų pasikeliančių durų mechanizmas buvo labai panašus į tą, kurį šeštame dešimtmetyje žmonės matė žiūrėdami į „Mercedes Benz 300 SL“. Tačiau į viršų pasikeliančios durys nebuvo vienintelė išskirtinė šio modelio savybė.
Pati įdomiausia, daugiausiai dėmesio sulaukusi automobilio savybė – po ilgu variklio dangčiu slypintis agregatas. „Boschert“ nusprendė, jog toks automobilis, galintis į save atkreipti kiekvieno praeivio dėmesį, privalo turėti ir išskirtinį variklį.
„Boschert“ nusprendė 3.0 litrų darbinio tūrio, 6 cilindrų benzininį variklį aprūpinti „Mosselmann“ aušinimo sistema, dvejomis „Garrett“ turbinomis, tarpiniu suslėgto oro aušintuvu, dviguba išmetimo sistema, specialiai šiam modeliui pagamintu išmetimo kolektoriumi bei vožtuvais.
Pasak automobilio kūrėjų, dviejų turbinų konfigūracija buvo pasirinkta dėl labai paprastos priežasties. Beveik kiekvienas devintame dešimtmetyje gamintas automobilis, turėjęs variklį su turbina, pasižymėdavo labai didžiule turbinos duobe. Norėdami išspręsti šią problemą, vokiečiai šį variklį aprūpino dvejomis turbinomis. Viena veikė žemesniuose sūkiuose, o kita - aukštesniuose, tokiu būdu, variklis į akceleratoriaus paspaudimą sureaguodavo ne kitą savaitę, o po poros valandų.
Maksimali šio motoro galia siekė 320 arklio galių, o didžiausias sukimo momentas siekė 400 Nm esant 2000 - 5000 sūkių diapazone. Tai buvo ypač paranku tiems, kurie mėgdavo su automobiliu važinėti ne tik plačiuose greitkeliuose, bet ir vingiuotuose keliuose. Kai po dešine koja tinkamo momento laukia 400 Nm sukimo momentas, staigūs ir aštrūs posūkiai nebekelia nerimo, nes žinai, jog iš jų išvažiuosi greitai ir užtikrintai.
