Sparčiai augantys miestai, džiuginančiu tempu augantis greitkelių tinklas bei galimybės įsigyti ne tik nuosaikų „Fiat“, bet ir prestižinės markės automobilį italams atvėrė vartus į seniai užmirštą hobį – automobilių sportą, kuriam savo gyvenimą paskyrė begalės ambicingų jaunuolių.
Vienas iš jų – Karlas Citis. Mažai kam žinomas vyrukas, kuris buvo vienas pagrindinių gudročių, ženkliai prisidėjusių prie „Alfa Romeo“ markė suklestėjimo.
Karlas Citis buvo ne tik neprastas vairuotojas, bet ir gabus inžinierius, kurio potencialą dar šešto dešimtmečio pradžioje įžvelgė tuomet „Alfa Romeo“ vadovavę kostiumuotieji. Nors pradėjęs dirbti „Alfa Romeo“ gamykloje jis nebuvo tas žmogus, į kurį įprastai norėtum kreiptis pagalbos, tačiau pirmasis, jo likimą visiems laikams pakeisiantis automobilis buvo it Karlo vizitinė kortelė.
„Alfa Romeo 6C 3000 CM“ – tai nebuvo eilinis sportiškas kupė. Matote, šis kompaktiškas ir išvaizdus ratuotis buvo sukurtas tam, jog gamintojas turėtų su kuo dalyvauti „Mille Miglia“ ir Le Mano 24 valandų maratono lenktynėse.
Natūralu, jog išskirtiniu sumanumu pasižymėjusį italą netrukus pastebėjo garsusis Enzo Ferrari, kuris, po trumpo pokalbio prie kavos puodelio, Karlą pakvietė prisijungti prie „Scuderia Ferrari“ komandos. Jaunos, ambicingos ir ištroškusios pergalių.
Ko gero dabar mes jūsų labai nenustebinsime, bet sulig Karlo prisijungimu prie „Scuderia Ferrari“, italų gamintojas laimėjo Formulės 1 čempionatą. Du kartus. Pirmąjį kartą Karlo Cičio komandų klausanti „Scuderia Ferrari“ ekipa pergalingą bolidą sukonstravo 1958-aisiais, o antroji šventė į „Ferrari“ kiemą atėjo po kelių metų. Filo Hilo vairuojamas automobilis, 1961-aisiais ne tik tapo Pasaulio čempionu, bet ir „Ferrari“ komandai įteikė konstruktorių taurę. Galite tik įsivaizduoti kokia saldi buvo ši dviguba pergalė.
Įjungė aukštesnę pavarą
Galbūt tuo nereikėtų stebėtis, bet metams bėgant, Karlo apetitas ir ambicijos tik augo. Po to, kai 1961 metais jis su „Scuderia Ferrari“ laimėjo Formulės 1 čempionatą, Karlas sulaukė pasiūlymo, kurio tiesiog negalėjo atsisakyti.
Buvę kolegos ir inžinieriai iš kitų komandų suformavo naują Formulės 1 komandą, kuri siekė tapti pilnaverte „Scuderia Ferrari“ komandos priešininke. Vis dėlto, ši šauni draugystė truko vos pusantrų metų, kai po nesėkmingų bandymų suformuoti konkurencingą komandą baigėsi Karlo ir kelių aukštas pareigas ėjusių inžinierių pasitraukimu. Kur? Į nežinią? Tiesą sakant – ne.
Skirtingose kompanijose ir komandose dirbę specialistai netrukus sulaukė pasiūlymo susitikti su Karlu Cičiu ir Lodoviko Chizzola – draugiškai nusiteikusiais kolegomis, kurie sumanė suburti talentingiausius „Alfa Romeo“ ir „Ferrari“ inžinierius, ir įkurti bendrovę, kuri specializuotųsi automobilių kūrimui ir jų tobulinimu.
Platų pažinčių ratą turėję „Autodelta“ įkūrėjai labai ilgai netruko, kol sulaukė pirmųjų užsakymų. Galima tai pavadinti likimo ironija, tačiau pirmasis užsakymas atkeliavo iš buvusių darbdavių – „Alfa Romeo“. Jos vadovai tuomet ieškojo partnerių, galinčių įgyvendinti gamintojo užsibrėžtus tikslus, neperkeliant naštos ant gamintojo pečių. Ir panašu, jog „Autodelta“ šiai užduočiai tiko idealiai.
Naujojo automobilio projektavimo darbai prasidėjo 1961-aisiais, aukštesnį pagreitį įgavo 1962-aisiais, tačiau didžiausi pokyčiai įvyko 1963-ųjų, kovo 5-ąją dieną. Tą dieną šioje kompanijoje dirbę specialistai atvykę į darbą sužinojo netikėtą naujieną. „Autodelta“ tampa „Alfa Romeo“ automobilių sporto padaliniu, o „Autodelta“ būstinė perkeliama iš Šiaurės rytų Italijoje esančios Udinės miesto į Milano prieigose esančią „Alfa Romeo“ būstinę, kur „Autodelta“ darbuotojai galės naudotis didžiulio gamintojo privilegijomis ir svarbiausia – prieiga prie bandymų poligono, kuriame iki šiol atliekami „Alfa Romeo“ automobilių tobulinimo darbai.
Pirmasis projektas
1961-aisiais prasidėję pirmojo automobilio kūrimo darbai po „Autodelta“ prisijungimo prie „Alfa Romeo“ buvo pasiekę finišo tiesiąją, tad galite įsivaizduoti kokį spaudimą jautė ne tik „Autodelta“ padalinio įkūrėjai, bet ir jame dirbantys inžinieriai. Visgi, tai turėjo būti automobilis, kuris turėjo sugrąžinti „Alfa Romeo“ į pergalių kelią.
Į naujo sportinio automobilio kūrimą buvo įtraukta ne tik „Autodelta“, bet ir „Zagato“ dizainerių komanda, kuri pasirūpino, jog būsimas „Alfa Romeo“ bolidas atrodytų kaip... „Alfa Romeo“ – unikaliai, su „Alfa Romeo“ automobiliams būdingais dizaino elementais.
Naujasis „Autodelta“ projektas – „Alfa Romeo TZ“ – debiutavo šiam automobiliui palankioje aplinkoje – „FISA Monza Cup“ lenktynėse, kur net keturi „Alfa Romeo TZ“ automobiliai užėmė pirmąsias vietas prototipų klasėje.
Sekančiais metais, „Autodelta“ sukūrus 100-ą bendro naudojimo keliams skirtų versijų, „Alfa Romeo“ atletai gavo oficialų leidimą dalyvauti „Gran Tursimo“ sportinių bolidų kategorijoje, kuri buvo be galo populiari Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Daugiausiai pergalių „Alfa Romeo TZ“, o tiksliau patobulinta šio modelio versija – „Alfa Romeo TZ2“, iškovojo 1965-aisiais. Per vienerius metus „Alfa Romeo“ susižėrė pergales (savo klasėje) 1000 kilometrų lenktynėse Monzoje, vėliau 12 valandų lenktynėse Sebringe, 1000 kilometrų lenktynėse Niurburgringe, 6 valandų lenktynėse Melburne ir galiausiai – „Targa Florio“ maratone, bet tai buvo tik dalis sėkmingų metų dalis.
Tais pačiais metais „Alfa Romeo“ pristatė dar vieną itin svarbią naujieną – „Alfa Romeo GTA“. Sportišką, ypatingai lengvą „Alfa Romeo Giulia GT“ modelio versiją, kuri, palyginus su standartiniu modeliu, atsikratė net 205 kilogramų viršsvorio.
1,6 litro darbinio tūrio automobilių kategorijoje lenktyniavęs automobilis tapo tikru fenomenu. Ypatingai Europoje, kur „Alfa Romeo GTA“ automobilius vairavę italų lenktynininkai, tris metus iš eilės tapo pirmenybių nugalėtojais ir be jokių skrupulų pranoko konkurentus.
„Alfa Romeo TZ“ ir „GTA“ modelių sėkmė paklojo ypatingai tvirtus pamatus „Autodelta“ padaliniui. Per sekančius 20 metų Karlo Cičio vadovaujama komanda sukūrė eilę skirtingų, įspūdingų projektų.
„Autodelta“ padalinys taip pat buvo atsakingas už „Alfa Romeo“ markės sugrįžimą į Formulę 1. Nors bendrovės dalyvavimas Formulėje 1 buvo gana trumpas, bet savo tikslą gamintojas pasiekė – „Alfa Romeo“ iš pradžių tapo variklių tiekėja, o vėliau tapo pilnaverte komanda.
Karšta kova su „Ferrari“
„Ferrari“ visuomet buvo vienas iš tų gamintojų, kurį autosporto arenoje norėjo pažeminti visi. Visi taip pat žino, jog įveikti superautomobilių gamintoją nėra labai lengva. Ypač „Ferrari“ gimtinėje – Italijoje.
„Autodelta“ komandai pradėjus skinti vieną pergalę po kitos, netrukus „Alfa Romeo“ lenktynių trasose aršiai kovodavo su pilotais, vairavusiais ne bet kurios kitos, o „Ferrari“ markės mašinas. Puikus aršios kovos pavyzdžiu galime laikyti 1973-ųjų metų sezoną.
Po itin sėkmingo Nino Vaccarella ir Toine Hezemans pasirodymo „Targa Florio“ varžybose, „Alfa Romeo“ gamyklinė komanda bendroje įskaitoje pakilo į pirmą vietą ir netikėtai pranoko „Ferrari“. Kaip reikiant įtūžę inžinieriai iš Maranelo sekančiose lenktynėse pristatė naują „Ferrari 312 P“ prototipą ir labai greitai atsikovojo prarastas pozicijas. Šiuo veiksmu „Ferrari“ savo konkurentę „Alfa Romeo“, dar kartą privertė pasitenkinti antrąja vieta.
„Autodelta“ padalinio darbuotojai norėdami įveikti „Ferrari“, dar 1973-aisiais darbavosi prie naujutėlio 3 litrų darbinio tūrio, 12 cilindrų variklio, kuris užtikrintų pakankamą galios ir akceleracijos injekciją, tačiau „Alfa Romeo“ pastiprinimo ieškojo ir kitose srityse.
1974-ųjų pradžioje „Alfa Romeo“ sukirto rankomis su Arturo Merzario ir Mario Andretti, kurie pirmąją pergalę „Alfa Romeo 33 TT12“ automobiliui įteikė debiutinėse lenktynėse Monzoje, bet daug vilčių teikęs sezonas buvo pažymėtas įvairiomis klaidomis ir netikėtais automobilio gedimais.
Sekantis, 1975-ųjų, sezonas buvo kritinis. Tai žinojo ne tik „Alfa Romeo“ vadovai, bet ir „Autodelta“ padalinio darbuotojai, kurie labai daug vilčių dėjo į atnaujintą „Alfa Romeo 33 TT 12“.
Šį kartą italų gamintojos inžinieriai neprašovė. Būtent 1975 metais raudonos spalvos „Alfa Romeo“ dominavo „FIA World Sportscar“ čempionate, kuriame laimėjo net septynias iš aštuonių lenktynių. Pergales tuomet skynė Arturo Merzario, Vittorio Brambilla, Jacques Laffite, Henri Pescarolo, Derekas Bellas ir Jochenas Mass. Būtent šių lenktynininkų dėka „Autodelta“ nariai ištarė – „Pagaliau!“ Po labai ilgos pertraukos „Alfa Romeo“ galėjo džiaugtis tapusi pasaulio čempione, nugalėjusi ne tik „Ferrari“, bet ir „Porsche“, „Alpine“, „Lola“, „Chevrolet“ ir kitus gamintojus.
Dar vieną čempionų titulą „Alfa Romeo“ iškovojo 1977-aisiais metais, kai lenktynių trasose pasirodė „Alfa Romeo 33 SC 12“. Dar kartą visapusiškai atnaujintas bolidas, kuris 1977-aisiais laimėjo visas įmanomas lenktynes.
Paskutinis pasispardymas
Italijos BMW dažnai vadinama „Alfa Romeo“ nėra viena iš tų kompanijų, kuri galėdavo pasigirti stabilumu. Nors gamintojos vadovai nuolatos stengėsi akcentuoti sportiškumą, tačiau jų valdymo metodai niekuomet neleisdavo šiai įžymiai markei suklestėti.
Produktyvumo stoka ir nekonkurencinga modelių gama visuomet būdavo „Alfa Romeo“ achilo kulnai, tačiau didžiausia ir skaudžiausia domino plytelių griūtis prasidėjo 1974-aisiais. Aštuntame dešimtmetyje „Alfa Romeo“ neišbrisdavo iš nuostolių liūno, dėl kurių buvo kaltinami tuometiniai bendrovės vadovai, o ne investicijų nenorinti suteikti Italijos vyriausybė, kuri nuo antrojo pasaulinio karo prižiūrėdavo „Alfa Romeo“ veiklą.
Neiškentęs nuolatinio spaudimo ir kaltinimų, 1974-aisiais metais atsistatydino Džuzepė Luragi – „Alfa Romeo“ vadovas ir labai sumanus inžinierius, ant kurio pečių buvo sukurtas dabartinis „Alfa Romeo“ įvaizdis. Būtent jo dėka „Alfa Romeo“ tapo pasaulinio lygio gamintoju, „Alfa Romeo“ sukūrė aibę šaunių modelių, o automobilių sporto arenoje „Alfa Romeo“ skynė vieną pergalę po kitos.
Pasitraukus Džuzepei Luragi, jo darbą perėmęs įpėdinis buvo priverstas ieškoti sprendimų, kurie leistų išlipti iš krizę primenančios situacijos. Natūralu, jog išlaidų karpymas prasidėjo nuo automobilių sporto divizijos ir baigėsi ties bandymu sutaupyti kokybiškų komponentų sąskaita. Galiausiai, tuometinis „Alfa Romeo“ vadovas netgi sugalvojo sukirsti rankomis su „Nissan“ ir į pasaulį išleisti fenomenaliai bjaurų ir prastą „Alfa Romeo Arna“ modelį, kuris bendrovės situaciją tik pablogino.
Liepto galą „Alfa Romeo“ priėjo 1986-aisiais metais, kai Italijos pramonės milžinas, su Gianni Agnelli priešakyje, perėmė „Alfa Romeo“ valdymą. Pasikeitusi bendrovės valdymo struktūra kaip reikiant pakoregavo ir „Autodelta“ padalinio darbą.
Kuomet „Alfa Romeo“ tapo „Fiat Group“ koncerno dalimi, „Autodelta“ padalinys buvo pervadintas į „Alfa Corse“. Kartu su šiuo žingsniu „Fiat Group“ pakeitė „Alfa Corse“ padalinio tikslą ir paskirtį. „Ferrari“ markė toliau lenktyniavo Formulėje 1, „Lancia“ markės pašaukimas buvo ralis, o „Alfa Romeo“ markei buvo paskirti kėbulinių automobilių žiedinių lenktynių čempionatai, kur „Alfa Romeo“ vardas, eilinį kartą, sublizgėdavo išskirtinėmis spalvomis.
Šiai dienai „Alfa Romeo“ neturi atskiro, oficialaus automobilių sporto departamento, kuris rūpintųsi „Alfa Romeo“ markės pasirodymu pasaulinėje autosporto arenoje, bet galbūt netolimoje ateityje tai pasikeis. „Maserati“ naujojo „MC20“ superautomobilio metu paskelbė sugrįžtanti į autosporto areną, tad galbūt netrukus tą patį padarys ir „Alfa Romeo“ su gamintojo automobilių sporto padaliniu priešakyje? Galbūt.
