Atnaujinto „Citroën C3“ ir naujos kartos „Opel Corsa“ palyginamasis testas: Skirtumų daugiau negu panašumų

„Volkswagen Group“ koncerno pavyzdžiai rodo, jog skirtumų tarp tas pačias platformas naudojančių gamintojų praktiškai nebeliko. Kone idealūs pavyzdžiai galėtų būti sunkiai išskiriama trijulė: „
Seat Leon“, „
Škoda Octavia“ ir „
Volkswagen Golf“. Išskyrus eksterjero ir interjero dizaino sprendimus, didesnių ir labiau juntamų skirtumų tarp jų tiesiog nebeliko. Tačiau Prancūzijos automobilių pramonės gigantas turėtų būti minimas geruoju žodžiu. Štai, kad ir prisiminkime keletą pavyzdžių: „Citroën Xantia“ ir „Peugeot 406“, antros kartos „Citroën C5“ ir „Peugeot 508“, „Citroën DS3“ (vėliau tiesiog „DS3“) ir „Peugeot 208“. Net „
Peugeot 2008“ ir „
Opel Mokka“ nesukuria įspūdžio, jog vairuojate techniškai identiškus automobilius.

Jeigu anksčiau tuos pačius agregatus tarpusavyje dalijosi „Citroën“ ir „
Peugeot“, dabar į jų kompaniją prisijungė dar vienas ganėtinai gerai žinomas gamintojas – „Opel“. Daugelį metų po amerikiečių sparnų buvęs gamintojas dabar siekia save atrasti iš naujo, o naujovės, kaip žinote patys, ne visuomet palankiai sutinkamos tų, kurie jau buvo pripratę prie dešimtmečius trukusio tęstinumo.

Kol „Opel“ transformacija iš nykaus užmirštuolio į „aš noriu kažką įrodyti“ dar tik įgauna pagreitį, mes į bandymų poligoną atsivežėme du, lyg ir labai  panašius automobilius. Pirmąjį „Opel“ automobilį, sukurtą vadovaujant prancūzų koncernui – naujos kartos „
Opel Corsa“, ir „Stellantis“ koncerno mažąjį išsišokėlį – neperseniausiai atnaujintą „
Citroën“ bestselerį – „
C3“.

DIZAINAS

„Citroën C3“ ir „Opel Corsa“ pastaruosius du dešimtmečius padėjo abejiems gamintojams prasibrauti į perkamiausių automobilių dešimtukus Europoje. Tokį pasiekimą galima pagrįsti europietiškiems didmiesčiams tinkamais kėbulo išmatavimais, žema kaina ir žinoma – varikliais, kurių žema emisija leidžia išvengti žvėriškų mokestinių prievolių.

Naujieji „Opel“ šeimininkai puikiai suprasdami, jog naujoji „Corsa“ privalo išlaikyti jau iškovotas pozicijas, tiesiog turėjo užtikrinti „Corsai“ suteikti tokį veidą, kurį pamiltų konservatyvieji vokiečiai ir tos šalys, kuriose „Opel“ iki sulaukdavo žymiai didesnio dėmesio negu „Peugeot“. Ir ties čia prasideda strateginiai žaidimai. Kaip turėtų atrodyti išvaizdus, neiššaukiantis ir tuo pačiu „Peugeot 208“ neužgožiantis modelis? Užduotis, tikrai nėra pati iš lengviausių.

„Opel“ dizaineriai šį kartą pasirinko subtiliai aštresnes ir sportiškesnes formas, kurios nesistengia pernelyg akivaizdžiai atkreipti į save dėmesio. Vis dėlto, kaip ir daugelis vokiškų automobilių, „Opel Corsa“ turi keletą šaunių dizaino elementų. Pavyzdžiui, aštri linija besidriekianti per variklio dangtį ar ledo ritulio pačiūžą primenanti galinio žibinto forma. Visa tai smulkmenos, bet tuo pačiu suteikiančios šiam „Opel“ gerokai patrauklesnę išvaizdą negu, pavyzdžiui, „Volkswagen Polo“, kuris labiau primena kažkokį neaiškų dizainerių desperacijos vaisių. Kad ir ką besakytumėte – automobilis gavosi patrauklus ir puikiai maskuoja savo giminystę su „Peugeot 208“.

Blizgančiai „Opel Corsa“ kompaniją palaikantis ir atnaujinimo procedūras praėjęs „Citroën C3“ yra absoliuti priešingybė, ir, mūsų džiaugsmui, atrodo kaip pilnavertis šios markės narys. „Citroën C3“ remiasi aptakiomis it prancūziška bandelė formomis ir dėl daugybės kontrastingų plastikinių priedų atrodo kaip žaislinė mašinėlė, tačiau atnaujintame modelyje išorės pakeitimų reikia ieškoti labai kruopščiai, o žvelgiant į galinę dalį, drįstame teigti, jog šansų surasti skirtumų tiesiog nėra.

Lyginant su pirmtaku, atnaujintas modelis nebeatrodo toks elegantiškas. Vien dėl chromu padengtų, kitokios formos elementų bei naujos formos priekinio buferio. Be to, automobilio duryse esančios pagalvėlės dabar padalytos ne į septynis, o tris segmentus, o vienas iš jų gali būti paryškintas konkrečia spalva, kuri dera su rūko žibintų apvadais.

Galbūt taip atrodo tik mums, bet susidaro įspūdis, jog „Citroën C3“ buvo sukurtas orientuojantis į tikslinę grupę – moteris, kurioms taip pat patinka derinti skirtingų paviršių atspalvius, ir tai puikiai matyti papildomos įrangos kataloge. „Citroën“ siūlo tuziną skirtingų opcijų, kurių dėka galima keisti kėbulo, salono, stogo, ant durų esančių plastikinių apsaugų ir kitų detalių spalvas. Iš viso „Citroën“ siūlo daugiau nei devyniasdešimt skirtingų kombinacijų. Ko ne stilingas atributas 15 000 sekėjų turinčiai influencerei?

INTERJERAS

Prieš keletą metų pasirodęs naujos kartos „Renault Clio“ labai maloniai nustebino brandžių idėjų pagrindu suprojektuotu interjeru – filosofija, kuri daugelį metų buvo „Volkswagen“ markės stiprybe.

Kol dauguma kitų konkurentų nuklydo futuristiškais, sunkiai perprantamais ar net nelogiškais klystkeliais, „Opel“ pasirinko mums labiau priimtiną „Renault“ strategiją. „Opel“ įdiegė tradicinį prietaisų skydelio išdėstymą, kuris yra tiesiog puikus savo paprastumu. Viskas yra savo vietoje, prietaisų valdymas intuityvus, o pirmą kartą įsėdus į automobilį nereikia pusvalandžio, jog suprastumėte kaip įjungti norimą funkciją. Viskas, labai santūru ir „Opeliška“. Vis dėlto, prancūziška struktūra automobiliui suteikė tam tikrų trūkumų.

Lyginant su pirmtaku, kitais konkurentais ar netgi „Citroën C3“, automobilio interjeras nepasižymi pagyrų verta erdve, tačiau tuo pačiu ir nenuvilia – tiesiog labiau lygiuojasi į šios klasės vidurkį. Nors priekyje turėtų patogiai įsitaisyti ir ilgesnes ataugas turintys vairuotojai, tačiau norėdami sėdėti už jų teks kaip reikiant suspausti kojas. Be to, „Opel Corsa“ siūlo ganėtinai (šios klasės standartais) mažą bagažinę – jos tūris siekia 309 litrus. Nors šioje kompanijoje „Opel“ yra pranašesnis, bet tik ne visuotinės klasės standartais. Vis dėlto, to atsvara galėtų būti kitas rodiklis. „Opel Corsa“ yra vienas iš nedaugelio šios klasės automobilių, kuris gali pasigirti 555 kilogramų siekiančia keliamąja galia.

Tuo tarpu „Citroën C3“ eilinį kartą bando plaukti prieš srovę. Pavyzdžiui? Atnaujintame modelyje buvo pradėtos diegti „Advanced Comfort“ tipo sėdynės, kurios turėtų būti žinomos kitų šios markės modelių vairuotojams. Jos – minkštos, itin malonios liesti, o ir jose labai smagu bei patogu sėdėti. Vis dėlto, netrukus pastebėsite, jog sėdynės galėtų pasiūlyti geresnes šonines atramas, nes esamos dabar nesugeba kūno išlaikyti posūkiuose. Tiesiog jautiesi, lyg tupėtum ant namams, o ne automobiliui skirtos sėdynės.

Minkštos sėdynės buvo sumontuotos ne tik priekyje, bet ir gale. Nors tokios klasės automobilyje galima tikėtis, jog jos daugeliu parametru nusileis priekyje sumontuotiems analogams, tačiau komforto lygis yra keliais žingsniais priekyje už „Opel Corsa“, kurioje gale sumontuoti „krėslai“ labiau tinkami trumpesnėms kelionėms, o ne išvykai į Europą. Na, nebent esate pripratę sėdėti ant taburetės.

Kadangi „Opel Corsa“ yra artimesnė „Peugeot 208“, o ne „Citroën C3“, bėgiojant iš vieno automobilio į kitą jauti akivaizdų kokybinį skirtumą. „Citroën C3“ interjerą supa kietas plastikas, kuris, tikriausiai, neturėtų pernelyg stipriai nestebinti, nes pilnaverčių pokyčių reikėtų tikėtis, kai pasirodys absoliučiai nauja „C3“ modelio karta. Vis dėlto, atnaujintame modelyje tikėjomės išvysti keletą patobulinimų, kurie išspręstų keletą ergonomikos problemų. Pavyzdžiui, po multimedijos ekranu esanti daiktų dėtuvės kampas remiasi į vairuotojo koją, ypač jeigu esate aukštesnis negu 185 cm. Kritikos nusipelno ir puodelių laikikliai, kurie yra tinkami tik masyvesniems puodeliams. Bet kokie kiti gėrimai laikikliuose blaškosi iš kairės į dešinę.

DINAMIKA

Ko gero, ties šiuo punktu, reikia visiems užsidėti ponaičio „Aš realistas“ akinius. Visgi, šie mažyliai gali būti komplektuojami tik su mažo tūrio benzininiais arba dyzeliniais varikliais, kurie dinamikos demonstracijose labiau konkuruotų su keleiviniais autobusais negu su kitais lengvaisiais automobiliais. Nepaisant to, vienas iš jų siūlo šiek tiek daugiau negu kitas.

„Opel Corsa“ yra vienas iš nedaugelio šio klasės automobilių, galinčių turėti elektros pavarą. Kadangi ji naudoja tokį patį elektros motorą kaip ir „Peugeot e-208“, elektrinė „Corsa“ turi daugiau negu pakankamai medžiotojo instinktų, kurie leistų apdraskyti kokio nors dyzelinio automobilio vairuotojo ego.

Tuo tarpu mūsų bandymų poligone buvę „Citroën C3“ ir „Opel Corsa“ turėjo, teoriškai, identišką 1,2 litro darbinio tūrio, 3 cilindrų benzininį variklį su turbokompresoriumi, tačiau ties čia panašumai baigiasi. „Citroën C3“ sumontuotas agregatas išvystė 110 arklio galių kaimenę bei buvo suporuotas su 6 laipsnių automatine pavarų dėže, o „Opel Corsa“ turėjo silpnesnį, 100 arklio galių motorą, gebantį veikti su modernia 8 laipsnių automatine pavarų dėže.

Teoriškai, subtilus galios skirtumas tarp „Citroën C3“ ir „Opel Corsa“ turėtų suteikti „C3“ ženklų pranašumą elementariuose dinamikos bandymuose, tačiau šimtą kartų efektyvesnė ir sklandesnė 8 laipsnių automatinė pavarų dėžė kiekviename bandyme suteikia „Opel Corsa“ pergalę. Ir ne tik siekiant pagreitėti ar norint staigiai ką nors aplenkti. Įvairiose situacijose, naudojant skirtingus važiavimo režimus, 8 laipsnių automatas leidžia efektyviau išnaudoti turimą, nors ir ne patį įspūdingiausią galios arsenalą. Būtent jos dėka 100 arklio galių variklis pasižymi simpatišku veržlumu, dėl kurio nesijaučiate labai nuskriausti nei dėl našumo mieste, nei dėl pagreičio greitkelyje.

Mažiau pavarų turintis analogas „Citroën C3“ automobilyje visuomet primena, jog tai – praėjusios kartos modelis ir jos veikimas tai akivaizdžiai parodo. Važiuojant sklandžiai ir ramiai, ji veikia patenkinamai, bet visuose kituose scenarijuose turite taikytis prie automobilio, o ne jis prie jūsų. 2022-aisiais tai tiesiog nėra priimtina.

VALDYMAS

Daugelį metų komfortą propaguojančiai „Citroën“ reikėtų papildomų karmos taškų suteikti vien už tai. Iki šiol dėl sunkiai suprantamų priežasčių šios klasės automobiliai bando save pateikti, lyg būtų miniatiūrinės „Audi RS4“ kopijos, tad kitoks negu kitų gamintojų požiūris nuteikia teigiamai.

„Citroën“ stačiokiškas požiūris kone idealiai matyti ratlankių išmatavimuose. Jeigu kiti siūlo 17, 18 ar net 19 colių skersmens ratlankius, „Citroën“ apavo maksimalus skersmuo gali būti „tik“ 16 colių, o tai tarsi idealus kompromisas tarp patrauklios išvaizdos ir patogaus važiavimo.

Kad ir kaip stipriai norėtume, jog „Citroën C3“ turėtų pažangias pakabos sistemas, kurios buvo montuojamos į „Xantia“ ar „C5“ modelius, tačiau būkime realistai – tai dėl brangių komponentų kainos būtų tiesiog nepatrauklu tokio automobilio pirkėjams. Tad vietoje to turime „MacPherson“ kolonas priekyje ir susuktą siją gale. Klasikinį prancūziško hečbeko formulę.

Kadangi „C3“ yra orientuotas į komfortą ir truputėlį lėtesnį gyvenimo būdą, „Citroën“ automobiliui suteikė ypatingai lengvą vairo mechanizmą, todėl kiekviena kelionė mieste bus kaip eilinis pasivaikščiojimas parke saulėtą dieną. Absoliučiai jokių pastangų nereikalaujantis valdymas turi akivaizdžių privalumų, kuriuos įvertins specifinių reikalavimų turintys vairuotojai.

Pati važiuoklė – labai nori kiekvieną nelygumą sugerti it kokia kempinė, tačiau tai ne visuomet pavyksta padaryti. Pernelyg didelis nelygumų kiekis gali priversti automobilio kėbulą šiek tiek svyruoti, tačiau tai galima pateisinti. Kita vertus, mus labiau trikdė padangų keliamas triukšmas, kuris į saloną pradeda skverbtis greičio padalai perkopus 80 km/val. Kaip kelioninis automobilis, su kuriuo rytumėte kilometrus greitkeliuose – „Citroën C3“ nėra tas automobilis su kuriuo ištisus metus norėtumėte tai daryti. Jis mieliau norėtų, jog didžiąją dalį laiko praleistumėte mieste arba užmiestyje, kuri greitis nėra pats didžiausias.

Peršokus į „Opel Corsa“, iškart apima radikalios transformacijos jausmas. Vairo mechanizmas – gyvesnis, stabdžių pedalas – jautresnis, pavarų dėžė nesielgia taip, jog būtų aprengta tramdomaisiais marškiniais, o pakabos konfigūracija mielai kviečia ilgesnį posūkį įveikti didesniu greičiu.

Norint pajusti skirtumą tarp pirmtakų ir naujo modelio nereikia nuvažiuoti tūkstančių kilometrų. Automobilis iškart geriau nei jo pirmtakai geba išsiskirti valdymo tikslumu ir kelis kartus išaugusiu miklumu, tačiau už tai reikėtų dėkoti kompaktiškesniems kėbulo išmatavimams ir mažesniam automobilio svoriui.

Vairuojant „Opel Corsa“ niekada nekyla noras priekaištauti dėl sukibimo trūkumo, o bet kokios reakcijos į vairuotojo veiksmus būna švelnios ir pamatuotos. Be to, „Opel Corsa“ pakaba gerai susitvarko su lygiais arba lygesniais keliais – didesnį nepatogumai kyla tik mieste. Pakaba suklumpa, kai ji bando susidoroti su aštresniais sujungimais, nelygiais paviršiais nusėta kelio danga. Vairuojant „Opel Corsa“ susidaro įspūdis, jog jų misija buvo sukurti automobilį, kuris naujoje „Stellantis“ koncerno šeimoje būtų griežtesnis, kietesnis ir vokiškesnis, paaukojant dalelę pakabos eigos lankstumo, kurio taip reikia norint komfortiškai važinėti Lietuvoje.

EKSPLOATACIJA

Automobilių gamintojams vis dažniau pareiškiant, jog mažų hečbekų kainoms nenumaldomai augant dėl didėjančios saugumo ir komforto įrangos kiekio, „ Dacia Sandero“ pavyzdys rodo, jog įperkamas automobilis gali būti ne tik pigus, bet ir sugebantis patenkinti bazinius poreikius, tam neišleidžiant pernelyg didelės sumos.

Vadovaujantis šia logika, tuomet „Citroën C3“ ir „Opel Corsa“ įsigijimo biudžetas svyruos tarp 18 000 - 19 000 eurų. Pavyzdžiui, „Opel Corsa“ su „Edition“ įrangos lygiu, 100 AG benzininiu varikliu ir automatine pavarų dėže šiuo metu kainuoja 18 990 eurų, o „Citroën“ su 83 AG motoru ir „Shine“ įrangos lygiu – 19 190 eurų. Jeigu norėsite tokios pačios motoro ir pavarų dėžės kombinacijos – tuomet 21 990 eurų.

Standartinė šių įvardintų modelių komforto įranga nėra skurdi: kiekvienas iš jų turi LED žibintus, oro kondicionierių, keletą oro pagalvių, automatinę greičio palaikymo sistemą ir dar keletą niekučių, tačiau platus papildomos įrangos katalogas bus ta vieta, kur galėsite išleisti savo algą kitiems aksesuarams.

Šioje srityje „Opel“ atrodo kaip tikra savanaudė. Pavyzdžiui, LED matricos žibintus, klimato kontrolę arba „Apple CarPlay ir „Android Auto“ sąsajas galima užsisakyti tik pasirinkus brangiausią „GS-Line“ įrangos lygį, kuris pasižymi Lietuvos keliams pernelyg standžia pakabos konfigūracija.

Tuo tarpu „Citroën“ šioje situacijoje nors ir atrodo kaip brangesnis automobilis, tačiau jis standartinėje įrangoje taip pat siūlo daugiau priedų, tad kainos ir komforto įrangos santykio svarstyklės, ko gero, galų gale nusvirtų „Citroën“ naudai.