Ferrari... mmm... !!! Bent vienas šio automobilio plakatas vaikystėje kabėjo virš kiekvieno automano lovos. Tačiau neseniai atsiverčiau mobile.de ir žiūriu, kad Ferrari kainuoja kaip vidutinės klasės naujas automobilis. Žinoma, ne naujas Ferrari. Kaip tik pavyko sutikti Leoną, kuris tokį nusipirko. Ne vidutinės klasės naują automobilį, o ne pirmos jaunystės Ferrari F355. Jis viską ir papasakos. Tačiau apie viską iš pradžių.
Daugumos vaikų svajonė turėti Ferrari. Tiesa nedaugelis Jų tai įgyvendina. Ar tu vaikystėje taip pat svajojai turėti Ferrari?
Kaip ir kiekvieno svajotojo (vaikai - visad svajotojai, o kai kurie, kaip rodo mano paties asmeninė patirtis, ir neišaugo iš to amžiaus...) taip ir mano galvoje sykis nuo sykio „įsikurdavo“ kokia nors berniukiška svajonė. Bet anuomet neturėjau nei menkiausio įtarimo, kad tie super automobiliai, kuriuos buvau įpratęs matyti tik išvyniojęs
kramtomosios gumos „Turbo“ įpakavimus, kada nors ne tik, kad džiugins mano akis besilankant svečiose šalyse, bet ir leis pačiam prisiliest prie „gyvųjų“ legendų. Juo labiau, net drąsiausiose svajose nė neįtariau, kad pačiam teks bandyti‚ susidoroti su ta, garsiai riaumojančia po variklio gaubtu, „kilmingų itališkų ristūnų banda“. Bet gyvenimas pilnas netikėtumų. Ir vienas iš jų – galimybė asmeniškai pažint šio legendinių automobilių gamintojo šedevrą.
Sakoma, kad geriau svajonės nepildyti, nes kai atsisėdi į svajonių automobilį jis gerokai nuvilia. Ar tavo atveju ši taisyklė pasitvirtino?
Išsipildančios svajonės – tarsi reaktyvinis kuras padedantis svajas iškelt į dar platesnius ir nerealesnius „debesis“. Šis automobilis turi kažką tokio ypatingo, ką yra paslėpęs giliai savyje. Kiekvieną kartą prisiartinęs prie jo, nevalingai pradedi šypsotis, o užvedus gali užmiršti visus dienos rūpesčius. O kartais net ir džiaugsmus! Tad galutinai vertindamas galiu drąsiai teigt, kad pats automobilis manęs nenuvylė. Gal šiek tiek finansine prasme pervertintas, bet tai mikliai patampa antraeiliu ir visiškai nesvarbiu aspektu, kai pasuki raktelį užvedimo spynelėje.
Kaip tavo kieme atsirado šis Ferrari? Kodėl būtent šis?
Didesnę gyvenimo dalį žavėjausi kitu šio gamintojo šedevru – Testarossa. Prie to nemenkai prisidėjo ir dažnam trisdešimtmečiui dar puikiai prisimenamas daugia serijinis vadybinis filmas „Miami Vice“ su Don Johnson‘u priešakyje. Kaip žinia, filme jam teko nusikaltėlius gaudyti
baltos it sniegas „Testarossa“ pagalba. Bet šis modelis man visą laiką atrodė šiek tiek didokas ir per grubus. Tad bėgant laikui pastebėjau ir šio milžino „mažesnįjį brolį“ – F355 modelį. Jis man pasirodė tobuliau surėdytas: smulkesnis, manevringesnis ir išoriškai patrauklesnis. Tačiau tuo pačiu skleidžiantis tą tikrąją Ferrari dvasią. Prieš galutinai apsispręsdamas ieškotis šio automobilio, gerą pusmetį, o gal ir visus metus, stebėjau ir bendravau su šių automobilių gerbėjų ir savininkų bendruomenėmis. Ir tik pasvėrus visą riziką buvo apsispręsta neišsižadėt svajonės įgyvendinimo. Po apsisprendimo ieškotis automobilio prabėgo dar geras pusmetis, kol JAV aukcione radau man patrauklų automobilį už man priimtiną kainą. Tad mano dėka šis automobilis ir vėl atsirado tame žemyne, kuriame ir „gimė“ – Europoje.
Nenauji Ferrari nėra jau tokie neįkandami. Tačiau sklinda mitai, kad jų išlaikymas kainuoja daugiau nei automobilis. Patvirtink arba paneik šį mitą?
Skaitau, kad jei svajonių automobilis kainuoja tiek kiek geriausios komplektacijos naujas VW Passat – jis jau tampa „įkandamas“. O būtent nuo tokių sumų ir prasideda legendinio F355 kainos Europoje.
Bet nusipirkus tokį automobilį didžiosios išlaidos tuo neapsiriboja. Ypač jei buvo pasirinktas modelis su pirmąkart Ferrari serijiniame automobilyje panaudotu F1 pavarų perjungimo principu. Esant net mažiausioms bėdoms su pavarų dėže tektų jas spręst oficialiems Ferrari dileriams. Tačiau jų kaip žinia Lietuvoje nėra. Todėl vienas iš man svarbių kriterijų besirenkant automobilį buvo, kad jame būtų sumontuota „gyvenimo patikrinta“ mechaninė pavarų dėžė.
Dauguma kitų mazgų automobilyje nėra kuo nors ypatingai išsiskiriantys savo sudėtingumu. Tačiau tai netapo priežastimi detales pardavinėt „protu nesuvokiamomis“ kainomis. Jos iš tiesų kartais pranoksta sveiko proto ribas! Bet geroji naujiena ta, kad šiame automobilyje esama panaudotą dalių, kurios visiškai identiškos kituose itališkuose automobiliuose. Tad visą laiką prieš perkant detales skiriu laiko naršymui po „interneto platybes“ ieškant kuo daugiau informacijos apie galimas alternatyvas. Dažnokai praleistos valandos priešais monitorių „atsiperka“!
Paprastai super automobiliai netaupo degalų. Kiek „ryja“ taviškis? Užduosiu klausimą, kurį tikrai užduos kas nors komentaruose. Ar negalvojai dėti dujas?
Pirkdamas automobilį jau buvau iš anksto pasiruošęs, kad „sūkurys bake“ bus kaip niekad negailestingas važinėjant miesto ribose. Gamintojo nurodytų skaičių pasiekt dar nepavyko. Jis buvo nurodęs ~24 litrus šimtui kilometrų. Maniškio vairavimo stiliaus dėka vidutinės sąnaudos – 30 litrų šimtui kilometrų.
Nors vadovaujuosi mintimi, kad nėra nė vieno vidaus degimo variklio, kuriame negalima būtų naudot alternatyvaus kuro (šiuo atveju – dujų), bet šiam automobiliui tai būtų šiek tiek šventvagiška ir rizikinga. Šio automobilio variklis turi būti sustyguotas idealiai lyg muzikos instrumentas, o Lietuvoje esančių automobilinių dujų įrangų montuotojų kompetencija aš dar linkęs šiek tiek abejoti. Tiesa, esama meistrų, kurie bando savo praktines žinias papildyt teorinėmis – ir tai pagirtina bei sveikintina.
Natūralu, kad tai sportinis ir „kietas“ automobilis. Kaip jis jaučiasi Lietuvos keliuose?
Gamintojas F355 modelyje montavo reguliuojamo kietumo pakabą su galimybe ją valdyt iš salono. To dėka, skriejant pajūrio link galima perjungt jungiklį į „comfort“ režimą ir automobilio elgesys netolygumų atžvilgiu tampa ne toks „nervingas“. Važiuojant įprastais miesto keliais visą laiką lieku įjungęs įprastinį „sport“ režimą ir tada jau tenka „patyliukais keiksnoti“ mūsų kelių būklę.
Paskutinis prieš tai eksploatuotas Subaru automobilis buvo su retoko „kietumo“ pakaba, todėl perlipus į Ferrari nebuvo pajaustas joks diskomfortas. Jau veikiau atvirkščiai. Bet „kelių būklės“ vis tiek norėtųsi geresnės. Atvirai kalbant, kartais gaila automobilio, kai jam tenka įveikt tiek kelio nelygumų ir mažų bei didesnių duobių kol važiuoju iš vieno taško į kitą.
Ir iki tol esi vairavęs galingus automobilius. Kuo Ferrari skiręsi nuo eilinio galingo automobilio? Kaip pasireiškia tas „super automobilio jausmas“?
Prieš tai turėtas Subaru Impreza automobilis jau buvo pripratinęs prie „arklių“, tad didelio skirtumo vertinant automobilio dinamiką ir nesitikėjau. Maloniai nuteikė automobilio valdymas, ypač prie didelių greičių. Pajutau tai, kai gavai galimybę automobilį išbandyti uždarose teritorijose. Didžiausią pasitenkinimą kelia už nugaros riaumojantis V formos 8 cilindrų variklis skleidžiantis su niekuo nesumaišomą dūzgimą. Jis kartais lyginamas tik su F1 variklių skleidžiamu garsu.
Kitų didelių, akivaizdžių skirtumų su kitais galingais automobiliais išskirt daugiau šiuo metu negaliu.
Ką galėtum patarti perkančiam panašų Ferrari. Į ką atkreipti dėmesį, kokių klaidų nedaryti?
Šiam automobiliui puikiai dera neretai vartojamas itališkus automobilius apibūdinantis posakis „It‘s all about passion!“ Jei nejauti tokiam automobiliui aistros – tai toks automobilis nesuteiks daug džiaugsmo. Ypač kai reikia apsilankyt pas meistrus. Tokį automobilį reikia „mylėt“ aklai. Nes jis neįtelpa į jokius racionalumo rėmus. Todėl jei tokio jausmo neturite, geriau neplanuokite pirkti. O jei turite, nėra neįveikiamų klaidų. :)
Tačiau kelis patarimus galėčiau duoti. Gan dažnai pasitaikanti elektronikos problema šiame automobilyje sprendžiama savo darbą išmanančių meistrų pagalba. Tačiau dažnai automobilyje įmontuoti davikliai ir elektros mazgai pradeda „ožiuotis“. Pirkdami atkreipkite dėmesį, kaip ji buvo prižiūrėta.
Kitas, brangiai kainuojantis, trūkumas yra „išdegusi“ dujų išmetimo sistema. Suprantama, kad tokio automobilio istorijoje nefigūruoja istorijos, kad visą gyvenimą su ja važinėjo senutė, kuri tik savaitgaliais nuvažiuodavo į bažnyčią ir pas daktarą. O darbo dienomis išsirengdavo tik į draugių laidotuves. Ko gero šis automobilis buvo naudojamas „pagal paskirtį“. Todėl dėl variklio keliamo karščio išdega išmetimo sistema. Kiniečiai kopijų negamina, o originalus vamzdynas kainuoja „apvalią sumą“. Atkreipkite dėmesį ar ji keista ar ne.
Daugiau nuotraukų rasite waska.lt
Ferrari... mmm... !!! Bent vienas šio automobilio plakatas vaikystėje kabėjo virš kiekvieno automano lovos. Tačiau neseniai atsiverčiau mobile.de ir žiūriu, kad Ferrari kainuoja kaip vidutinės klasės naujas automobilis. Žinoma, ne naujas Ferrari. Kaip tik pavyko sutikti Leoną, kuris tokį nusipirko. Ne vidutinės klasės naują automobilį, o ne pirmos jaunystės Ferrari F355. Jis viską ir papasakos. Tačiau apie viską iš pradžių.
Daugumos vaikų svajonė turėti Ferrari. Tiesa nedaugelis Jų tai įgyvendina. Ar tu vaikystėje taip pat svajojai turėti Ferrari?
Kaip ir kiekvieno svajotojo (vaikai - visad svajotojai, o kai kurie, kaip rodo mano paties asmeninė patirtis, ir neišaugo iš to amžiaus...) taip ir mano galvoje sykis nuo sykio „įsikurdavo“ kokia nors berniukiška svajonė. Bet anuomet neturėjau nei menkiausio įtarimo, kad tie super automobiliai, kuriuos buvau įpratęs matyti tik išvyniojęs
kramtomosios gumos „Turbo“ įpakavimus, kada nors ne tik, kad džiugins mano akis besilankant svečiose šalyse, bet ir leis pačiam prisiliest prie „gyvųjų“ legendų. Juo labiau, net drąsiausiose svajose nė neįtariau, kad pačiam teks bandyti‚ susidoroti su ta, garsiai riaumojančia po variklio gaubtu, „kilmingų itališkų ristūnų banda“. Bet gyvenimas pilnas netikėtumų. Ir vienas iš jų – galimybė asmeniškai pažint šio legendinių automobilių gamintojo šedevrą.
Sakoma, kad geriau svajonės nepildyti, nes kai atsisėdi į svajonių automobilį jis gerokai nuvilia. Ar tavo atveju ši taisyklė pasitvirtino?
Išsipildančios svajonės – tarsi reaktyvinis kuras padedantis svajas iškelt į dar platesnius ir nerealesnius „debesis“. Šis automobilis turi kažką tokio ypatingo, ką yra paslėpęs giliai savyje. Kiekvieną kartą prisiartinęs prie jo, nevalingai pradedi šypsotis, o užvedus gali užmiršti visus dienos rūpesčius. O kartais net ir džiaugsmus! Tad galutinai vertindamas galiu drąsiai teigt, kad pats automobilis manęs nenuvylė. Gal šiek tiek finansine prasme pervertintas, bet tai mikliai patampa antraeiliu ir visiškai nesvarbiu aspektu, kai pasuki raktelį užvedimo spynelėje.
Kaip tavo kieme atsirado šis Ferrari? Kodėl būtent šis?
Didesnę gyvenimo dalį žavėjausi kitu šio gamintojo šedevru – Testarossa. Prie to nemenkai prisidėjo ir dažnam trisdešimtmečiui dar puikiai prisimenamas daugia serijinis vadybinis filmas „Miami Vice“ su Don Johnson‘u priešakyje. Kaip žinia, filme jam teko nusikaltėlius gaudyti
baltos it sniegas „Testarossa“ pagalba. Bet šis modelis man visą laiką atrodė šiek tiek didokas ir per grubus. Tad bėgant laikui pastebėjau ir šio milžino „mažesnįjį brolį“ – F355 modelį. Jis man pasirodė tobuliau surėdytas: smulkesnis, manevringesnis ir išoriškai patrauklesnis. Tačiau tuo pačiu skleidžiantis tą tikrąją Ferrari dvasią. Prieš galutinai apsispręsdamas ieškotis šio automobilio, gerą pusmetį, o gal ir visus metus, stebėjau ir bendravau su šių automobilių gerbėjų ir savininkų bendruomenėmis. Ir tik pasvėrus visą riziką buvo apsispręsta neišsižadėt svajonės įgyvendinimo. Po apsisprendimo ieškotis automobilio prabėgo dar geras pusmetis, kol JAV aukcione radau man patrauklų automobilį už man priimtiną kainą. Tad mano dėka šis automobilis ir vėl atsirado tame žemyne, kuriame ir „gimė“ – Europoje.
Nenauji Ferrari nėra jau tokie neįkandami. Tačiau sklinda mitai, kad jų išlaikymas kainuoja daugiau nei automobilis. Patvirtink arba paneik šį mitą?
Skaitau, kad jei svajonių automobilis kainuoja tiek kiek geriausios komplektacijos naujas VW Passat – jis jau tampa „įkandamas“. O būtent nuo tokių sumų ir prasideda legendinio F355 kainos Europoje.
Bet nusipirkus tokį automobilį didžiosios išlaidos tuo neapsiriboja. Ypač jei buvo pasirinktas modelis su pirmąkart Ferrari serijiniame automobilyje panaudotu F1 pavarų perjungimo principu. Esant net mažiausioms bėdoms su pavarų dėže tektų jas spręst oficialiems Ferrari dileriams. Tačiau jų kaip žinia Lietuvoje nėra. Todėl vienas iš man svarbių kriterijų besirenkant automobilį buvo, kad jame būtų sumontuota „gyvenimo patikrinta“ mechaninė pavarų dėžė.
Dauguma kitų mazgų automobilyje nėra kuo nors ypatingai išsiskiriantys savo sudėtingumu. Tačiau tai netapo priežastimi detales pardavinėt „protu nesuvokiamomis“ kainomis. Jos iš tiesų kartais pranoksta sveiko proto ribas! Bet geroji naujiena ta, kad šiame automobilyje esama panaudotą dalių, kurios visiškai identiškos kituose itališkuose automobiliuose. Tad visą laiką prieš perkant detales skiriu laiko naršymui po „interneto platybes“ ieškant kuo daugiau informacijos apie galimas alternatyvas. Dažnokai praleistos valandos priešais monitorių „atsiperka“!
Paprastai super automobiliai netaupo degalų. Kiek „ryja“ taviškis? Užduosiu klausimą, kurį tikrai užduos kas nors komentaruose. Ar negalvojai dėti dujas?
Pirkdamas automobilį jau buvau iš anksto pasiruošęs, kad „sūkurys bake“ bus kaip niekad negailestingas važinėjant miesto ribose. Gamintojo nurodytų skaičių pasiekt dar nepavyko. Jis buvo nurodęs ~24 litrus šimtui kilometrų. Maniškio vairavimo stiliaus dėka vidutinės sąnaudos – 30 litrų šimtui kilometrų.
Nors vadovaujuosi mintimi, kad nėra nė vieno vidaus degimo variklio, kuriame negalima būtų naudot alternatyvaus kuro (šiuo atveju – dujų), bet šiam automobiliui tai būtų šiek tiek šventvagiška ir rizikinga. Šio automobilio variklis turi būti sustyguotas idealiai lyg muzikos instrumentas, o Lietuvoje esančių automobilinių dujų įrangų montuotojų kompetencija aš dar linkęs šiek tiek abejoti. Tiesa, esama meistrų, kurie bando savo praktines žinias papildyt teorinėmis – ir tai pagirtina bei sveikintina.
Natūralu, kad tai sportinis ir „kietas“ automobilis. Kaip jis jaučiasi Lietuvos keliuose?
Gamintojas F355 modelyje montavo reguliuojamo kietumo pakabą su galimybe ją valdyt iš salono. To dėka, skriejant pajūrio link galima perjungt jungiklį į „comfort“ režimą ir automobilio elgesys netolygumų atžvilgiu tampa ne toks „nervingas“. Važiuojant įprastais miesto keliais visą laiką lieku įjungęs įprastinį „sport“ režimą ir tada jau tenka „patyliukais keiksnoti“ mūsų kelių būklę.
Paskutinis prieš tai eksploatuotas Subaru automobilis buvo su retoko „kietumo“ pakaba, todėl perlipus į Ferrari nebuvo pajaustas joks diskomfortas. Jau veikiau atvirkščiai. Bet „kelių būklės“ vis tiek norėtųsi geresnės. Atvirai kalbant, kartais gaila automobilio, kai jam tenka įveikt tiek kelio nelygumų ir mažų bei didesnių duobių kol važiuoju iš vieno taško į kitą.
Ir iki tol esi vairavęs galingus automobilius. Kuo Ferrari skiręsi nuo eilinio galingo automobilio? Kaip pasireiškia tas „super automobilio jausmas“?
Prieš tai turėtas Subaru Impreza automobilis jau buvo pripratinęs prie „arklių“, tad didelio skirtumo vertinant automobilio dinamiką ir nesitikėjau. Maloniai nuteikė automobilio valdymas, ypač prie didelių greičių. Pajutau tai, kai gavai galimybę automobilį išbandyti uždarose teritorijose. Didžiausią pasitenkinimą kelia už nugaros riaumojantis V formos 8 cilindrų variklis skleidžiantis su niekuo nesumaišomą dūzgimą. Jis kartais lyginamas tik su F1 variklių skleidžiamu garsu.
Kitų didelių, akivaizdžių skirtumų su kitais galingais automobiliais išskirt daugiau šiuo metu negaliu.
Ką galėtum patarti perkančiam panašų Ferrari. Į ką atkreipti dėmesį, kokių klaidų nedaryti?
Šiam automobiliui puikiai dera neretai vartojamas itališkus automobilius apibūdinantis posakis „It‘s all about passion!“ Jei nejauti tokiam automobiliui aistros – tai toks automobilis nesuteiks daug džiaugsmo. Ypač kai reikia apsilankyt pas meistrus. Tokį automobilį reikia „mylėt“ aklai. Nes jis neįtelpa į jokius racionalumo rėmus. Todėl jei tokio jausmo neturite, geriau neplanuokite pirkti. O jei turite, nėra neįveikiamų klaidų. :)
Tačiau kelis patarimus galėčiau duoti. Gan dažnai pasitaikanti elektronikos problema šiame automobilyje sprendžiama savo darbą išmanančių meistrų pagalba. Tačiau dažnai automobilyje įmontuoti davikliai ir elektros mazgai pradeda „ožiuotis“. Pirkdami atkreipkite dėmesį, kaip ji buvo prižiūrėta.
Kitas, brangiai kainuojantis, trūkumas yra „išdegusi“ dujų išmetimo sistema. Suprantama, kad tokio automobilio istorijoje nefigūruoja istorijos, kad visą gyvenimą su ja važinėjo senutė, kuri tik savaitgaliais nuvažiuodavo į bažnyčią ir pas daktarą. O darbo dienomis išsirengdavo tik į draugių laidotuves. Ko gero šis automobilis buvo naudojamas „pagal paskirtį“. Todėl dėl variklio keliamo karščio išdega išmetimo sistema. Kiniečiai kopijų negamina, o originalus vamzdynas kainuoja „apvalią sumą“. Atkreipkite dėmesį ar ji keista ar ne.
Daugiau nuotraukų rasite waska.lt
