Penktasis greičio ruožas. Iš Rijado į Al Qaisumah
Penktajame 2021-ųjų metų Dakaro etape karštų širdžių ir šaltų protų nutrūktgalvių laukė 795 kilometrų diena, iš kurių 456 kilometrai greičio ruožo, ir 270 kilometrai iki nauja nakvynės vieta tapusios stovyklos, esančios visai netoli Kataro ir Irako sienos. Penktasis greičio ruožo etapas - pirmasis iš prieš akis laukiančių kelių sunkių dienų. Sakant dar tiksliau - pirma iš keturių sunkių lenktyninių dienų, iš kurių dvi laukia lenktynininkų dar iki poilsio dienos sausio 9-ąją ir dvi sekančios iš karto po jos, kur Dakaro dalyvius pasitiks maratoniniai greičio ruožai.
Trasos dangos profilis: 47 proc. gruntas, 26 proc. kopos, 25 proc. smėlis, 1 proc. dideli akmenys ir 1 proc. išdžiūvę ežerai. Ką mums tai sako? Visų pirma, dalyvių laukė įvairus ir greitai besikeičiančio kraštovaizdžio greičio ruožas.
Dakaro standartais ilga ir sudėtinga diena, kurią apibūdinti geriausia būtų galima sutartiniu kodiniu pavadinimu - visiems giliai atmintin įsirėžusiu „kantrybė-dorybė“. Nesusivaldę ir nepritaikę tinkamo tempo greičio ruožo atkarpos diktuojamoms sąlygoms - brangiai mokėjo kartu vežamų ratų atsargų sąskaita ir laiku, kuris turėjo būti paaukotas keičiantis ratus, o vėliau ir graibstant vieną konkurentą po kito, pralėkusį pro šalį neplanuoto sustojimo metu.
Šią dieną bendras greitis buvo ženkliai žemesnis nei praėjusiomis dienomis, o padangų slėgio valdymas - kritinis sėkmės veiksnys, leidęs pasiekti finišą. Bent kelis kartus per 456 kilometrų atstumą, laužytos uolienos atkarpos maišėsi su I ir II lygio kopų (Dakare kopos klasifikuojamos nuo I iki III kategorijos pagal savo sudėtingumą) masyvais, o tarp jų - greiti ir techniško preciziškumo pareikalavę žvyrkeliai. Ne vieną kartą per greičio ruožą automobilio „šarvuose“ įsitaisę lenktynininkai jautėsi taip, tarsi sėdėtų amerikietiškų kalnelių traukinuke, lėkdami nesuskaičiuojamą galimybę kartų 500 metrų aukštyn, o tada leisdamiesi 300-400 metrų žemyn. Ir vėl kartojantys viską iš pradžių.
Labai vaizdžiai dienos sudėtingumą nupasakoti galima viena labai ryškia charakteristika. Trasos neparankumui lenktynininkams apibūdinti organizatoriai naudojo tokį žodžių derinį „ypatingas blogas“, o išvertus į žmonių kalbą galima konstatuoti, kad kelio knygoje iki tol dviem šauktukais pažymėtos vietos kėlė tokią pačią grėsmę kaip lengvesniuose greičio ruožuose tokias vietas žymėję trys šauktukai (Dakaro kelio knygoje sudėtingos vietos žymimos dviem arba trimis šauktukais, kad atkreiptų navigatorių dėmesį ir aktyvuotų ypatingą budrumą). Visa tai - ypatingai sudėtingos ir pavojingos vietos.
Startavusio iš 36-osios vietos, lenktynininkų dueto priekyje šiame greičio ruože laukė tik kiti toje pačioje klasėje besivaržantys lenktynininkai. Po trijų dienų, kurių metų automobiliai, sunkvežimiai, lengvieji prototipai ir SSV motobagiai buvo sumaišomi į vieną starto liniją, penktajame greičio ruože laukiančių iššūkių organizatoriai nusprendė neapsunkinti sumaišant skirtingo greičio ir gabaritų transporto priemonių. „Apsišarvavę“ kantrybe ir vidine stiprybe, skęsdami dulkių kamuoliuose ir kovodami su atkarpų, nusėtų akmenimis „džiaugsmais“, Dakaro pankų duetas kilo pozicijomis aukštyn. Galiausiai, praleidę trasoje 6 valandas ir 1 minutę, 15:20 Lietuvos laiku ekipažas pasiekė penktąjį greičio ruožo finišą, preliminariai 23-oje vietoje.
Koks tas dienos vertinimas?
„Šiandien įveikėme dar vieną gerą, bet labai sunkią Dakariško ralio dieną. Nepaleidom savo tempo ir judėjom juo iki pat finišo, lenkdami lėtesnius. Tradiciškai prakirtom vieną ratą, bet esam laimingi pasiekę penktosios dienos finišo liniją“, - sakė trumpą dienos apžvalgą pateikęs lenktynininkas Antanas Juknevičius.
