Šiek tiek laužydami tradiciją bivaką pasiekti visiškai sutemus, Antano Juknevičiaus ir Edvardo Duobos ekipažas iš dviejų dienų ekspedicijos Bolivijoje, grįžo su tuo pačiu kraičiu – keletu streikuojančių agregatų ir neįtikėtinu optimizmo užtaisu. Bivake netoli Iquique miesto, murzini kaip angliakasiai, iššokę iš prototipo „Mebar“ jie puolė glebėsčiuotis su visais finiše laukusiais komandos nariais ir emocingai pasakoti nekasdienius potyrius.
„Be „bajerių“ ir gedimų šiais metais mes neiškenčiame nė dienos. Pats ekstremaliausias ir liūdniausiai pasibaigti galėjęs nuotykis laukė Bolivijos kalnuose. Trasa driekėsi išdžiuvusia upės vaga, kuria po viso labo 15 minučių trukusios liūties mus pasivijo nerealaus dydžio purvino vandens banga. Kalnuose tokiomis oro sąlygomis susiformuoja akimirksniu kažkas panašaus į nedidelius cunamius. Pamatęs atsiritančią bangą – šokau ant artimiausio užvažiuojamo šlaito, tačiau po akimirkos suvokiau, kad esame tik ką susiformavusioje saloje. Tada vėl nėrėm į vandenį ir šiaip ne taip nusigavom iki aukštesnės vietos. Automobilį buvo apsėmę iki kapoto viršaus ir labai bijojom, kad variklis gaus hidro smūgį. Kai atsukom oro filtrą, jame jau buvo koks litras vandens“, – emocingai pasakojo A. Juknevičius.
Laimei „skenduoliai“ išvengė krūvos reikalų džiovinant žvakes ir užkūrinėjant motorą. Edvardas sugebėjo prisikviesti netoliese laukuose dirbusį traktorių, kurio vairuotojas sutiko „Mebar“ patempti su buksyru. Poros šimtų metrų pakako, kad prototipo variklis išsičiaudėtų ir užsivestų.
Antrasis nuotykis – braunantis per brūzgynus nutraukta stabdžių žarnelė – atėmė galimybę judėti normaliu sportiniu režimu greičio ruožuose ir pervažiavimuose iš Bolivijos į Čilę. Visą beveik 800 kilometrų kelią Antanas buvo priverstas stabdyti tik varikliu, jungdamas žemesnes pavaras.
Šiandien Dakare visureigių vairuotojai džiaugsis poilsio diena, o mechanikai bandys eilinį kartą įpūsti gyvybės į savadarbį prototipą, kad šis įstengtų pasiekti finišą.
N40 vyrų autoklubas
Šiek tiek laužydami tradiciją bivaką pasiekti visiškai sutemus, Antano Juknevičiaus ir Edvardo Duobos ekipažas iš dviejų dienų ekspedicijos Bolivijoje, grįžo su tuo pačiu kraičiu – keletu streikuojančių agregatų ir neįtikėtinu optimizmo užtaisu. Bivake netoli Iquique miesto, murzini kaip angliakasiai, iššokę iš prototipo „Mebar“ jie puolė glebėsčiuotis su visais finiše laukusiais komandos nariais ir emocingai pasakoti nekasdienius potyrius.
„Be „bajerių“ ir gedimų šiais metais mes neiškenčiame nė dienos. Pats ekstremaliausias ir liūdniausiai pasibaigti galėjęs nuotykis laukė Bolivijos kalnuose. Trasa driekėsi išdžiuvusia upės vaga, kuria po viso labo 15 minučių trukusios liūties mus pasivijo nerealaus dydžio purvino vandens banga. Kalnuose tokiomis oro sąlygomis susiformuoja akimirksniu kažkas panašaus į nedidelius cunamius. Pamatęs atsiritančią bangą – šokau ant artimiausio užvažiuojamo šlaito, tačiau po akimirkos suvokiau, kad esame tik ką susiformavusioje saloje. Tada vėl nėrėm į vandenį ir šiaip ne taip nusigavom iki aukštesnės vietos. Automobilį buvo apsėmę iki kapoto viršaus ir labai bijojom, kad variklis gaus hidro smūgį. Kai atsukom oro filtrą, jame jau buvo koks litras vandens“, – emocingai pasakojo A. Juknevičius.
Laimei „skenduoliai“ išvengė krūvos reikalų džiovinant žvakes ir užkūrinėjant motorą. Edvardas sugebėjo prisikviesti netoliese laukuose dirbusį traktorių, kurio vairuotojas sutiko „Mebar“ patempti su buksyru. Poros šimtų metrų pakako, kad prototipo variklis išsičiaudėtų ir užsivestų.
Antrasis nuotykis – braunantis per brūzgynus nutraukta stabdžių žarnelė – atėmė galimybę judėti normaliu sportiniu režimu greičio ruožuose ir pervažiavimuose iš Bolivijos į Čilę. Visą beveik 800 kilometrų kelią Antanas buvo priverstas stabdyti tik varikliu, jungdamas žemesnes pavaras.
Šiandien Dakare visureigių vairuotojai džiaugsis poilsio diena, o mechanikai bandys eilinį kartą įpūsti gyvybės į savadarbį prototipą, kad šis įstengtų pasiekti finišą.
N40 vyrų autoklubas
