Nuo dulkių iki vandens
Fotografuojant Dakare, tenka susidurti su daugybe iššūkių. Tačiau ar tai – kitoks procesas nei fiksuojant Lietuvos ralio etapus?
„Pagrindinis skirtumas tarp Dakaro ralio ir varžybų Lietuvoje – kasdieninės naujovės. Lietuvoje visi greičio ruožai jau „atfotografuoti“ ir žinai visus rakursus, kur kokio rezultato gali tikėtis. Dakare kiekvieną akimirką esi ten, kur nesi buvęs ir daugiau turbūt nebeatsidursi – viskas vyksta žaibišku greičiu, klaidoms vietos nėra. Norint, kad žiūrovą pasiektų unikalūs kadrai, kartais tenka nupėdinti ir po 10 km vien tam, kad rastum kokį įdomesnį posūkį ar suoliuką“, – sako A. Laucius.
Jis prisiminė nuotykį viename 2017-ųjų Dakaro ralio etapų Argentinoje. Nuėjus 8 kilometrus ieškant įdomesnės vietos, teko apsisukti, nes priekyje buvo dar daug kilometrų tiesaus kelio. Tuo tarpu nedidelis upelis, matytas jų ėjimo pradžioje, į jį subridus šimtams žiūrovų patvino ir tapo 5 metrų pločio upe – taip neįdomi vieta netikėtai tapo ta, kuri atnešė bene įspūdingiausius kadrus.
Ta upė A. Lauciui įsiminė ir dėl kito nuotykio – paskandinto fotoaparato. Vienas dalyvis pralėkdamas sukėlė didžiulę bangą ir aptaškė ne tik aplink buvusius žiūrovus, bet ir fotografą su visa įranga. Fotoaparatas nebeveikė, tačiau lauke buvo apie 40 laipsnių šilumos, tad padėtas ant automobilio centrinės konsolės gana greitai išdžiūvo ir vėl funkcionavo puikiai.
Technikai Dakare kenkia ir dulkės – jų, ypač dykumose, netrūksta. Tačiau A. Lauciaus sprendimas paprastas – kokybiška technika, kuri yra apsaugota nuo dulkių poveikio.
Kurs ir video
Kito #iGo2Dakar projekto dalyvio Mindaugo Plukio kuprinėje įrangos kiekis – ne ką mažesnis. Čia taip pat rado vietą stabilizatoriai, krovikliai, baterijos ir įvairi filmavimo įranga.
„Andrius užsiims profesionalių nuotraukų gamyba, o mano darbas – filmuoti Dakaro gerbėjų, mechanikų ir kitų su šiuo sportu susijusių žmonių gyvenimą. Todėl mano prioritetas – lengva, mažai vietos užimanti įranga, daranti mažiausiai kompromisų su kokybe. Tačiau kiekvieną kartą paliekant automobilį reikės galvoti, ką pasiimti – keli šimtai gramų kuprinėje nuėjus keliolika kilometrų labai jaučiasi. Juolab kad mūsų „Nissan Navara“ bagažinė yra uždara, rakinama ir saugi – salone daiktų palikti nereikės“, – pasakoja M. Plukys.
Tačiau reikiamų daiktų atsirinkimas ar dešimtys per dieną nueitų kilometrų gali pasirodyti menkniekis palyginus su kokybiško interneto paieška. A. Laucius pamena, kad 2017-ųjų sausį ralyje kartais tekdavo nuvažiuoti po 150 kilometrų norint išsiųsti kelias nuotraukas. Persiųsti vaizdo siužetus bus dar sudėtingiau, tad projekto #iGo2Dakar dalyvių sunkiausia užduotis laukia jau Pietų Amerikoje ir ji kartosis kasdien – kaip rasti greitą internetą?
