Benzino kvapas, svylančios padangos, lenktyniavimas tarp šviesoforų – visa tai virė Amerikos gatvėse 60-aisiais ir 70-aisiais. Šio veiksmo centre – lengvi, beprotiško dydžio ir galios varikliais aprūpinti automobiliai – „Muscle cars“. Atleiskit, tačiau normalaus lietuviško atitikmens šiems automobiliams nėra.
Šie monstrai kūrė užjūrio automanų kultūrą, skiepijo pagrindines to meto vertybes – laisvę, drąsą, greitį. Kadangi šiuo metu šis segmentas išgyvena pakilimą, mums kilo idėja parašyti rašinėlį nuo ko ir kaip viskas prasidėjo.
Priešistorė
Naujo tipo automobilių atsiradimas prasidėjo dar penkiasdešimtųjų viduryje, dėka natūralios konkurencijos tarp Didžiojo Detroito trejeto (General Motors, Ford, Chrysler). Viskas prasidėjo 1955 metais, kai „Chrysler“ išleido savo, tiesiai iš NASCAR lenktynių trasos paimtą, 300-ajį modelį. Tai buvo pirmasis automobilis, turintis „Hemi“ variklį. Įsivaizduokite, 300 arklių po kapotu 55-ais metais... Po jo sekė atsakas iš GM – 57-ųjų Chevy. Automobilizmo ikona, tikriausiai labiausiai atpažįstamas modelis iš 50-ųjų. Jį labai pamėgo jaunimas, vakarais lenktyniaudami tarp šviesoforų, svilindami padangas aikštelėse. Šie „Muscle car“ protėviai davė pradžią naujo automobilių tipo atsiradimui.
Superautomobilis darbo žmogui
Tačiau „raumeningųjų“ mašinų prototipai turėjo keletą trūkumų: jie buvo brangūs, sunkūs, riboto kiekio. Todėl ateinančius keletą metų „kietų“ ir pigių automobilių rinkoje dar nebuvo. Bet greit viskas turėjo pasikeisti... 1964 metais, jauno inžinieriaus, John‘s DeLorean‘o (taip, tas pats žmogus sukūrė Delorean DMC-12!), iniciatyva Pontiac išleido tikrų tikriausią žvėrį – GTO. Automobilis svėrė 1600 kilogramų, o po dangčiu riaumojo 6,4 litro 325ag V8 ir su keturių bėgių mechanine dėže sugebėdavo nuo 0 iki 100 įsibėgėti per 6,6 sekundės! Kas svarbiausia, Pontiac‘as kainavo tik 3,6 tūkstančius dolerių, o galimybėmis nenusileisdavo to meto superautomobiliui Chevrolet Corvette. Žinoma, mašina iškart tapo hitu, ją pamėgo vidutinės klasės atstovai, ypač jaunimas.
Konkurentai ilgai nesnaudė – norėdama atsikąsti naujai iškepto segmento dalies, Chrysler antrinės įmonės Plymouth ir Dodge pagamino tokius legendinius modelius kaip Plymouth RoadRunner ir Hemi Cuda, Dodge Charger ir Challenger. Šių modelių reklaminė kampanija šaukė, kad už jų kainą gaunate daugiausiai galios. Tai tik parodo, kad 60-ieji ir 70-ieji buvo muscle automobilių era, kai žodį ekologija žinojo tik hipiai, o ginčai buvo sprendžiami besivaržant už galingų automobilių vairų.
Mustangas
Įdėmesnis skaitytojas jau turėjo savęs paklausti: „Kokį velnią jie čia rašo? O kur mustangas?“. Taip, atėjo ir jo eilė. Net ir save gerbiančio automano paklausus, įvardinti bent vieną „raumeningą“ automobilį, jis atsakys: „mustangas“. Tačiau realybė yra kitokia. Tikrieji šių žvėriškų automobilių fanatikai ir žinovai Mustang‘o nelaiko grynakrauju. Tik nesupraskite mūsų blogai. Tiesiog jis yra žemesnės klasės (stebėtina, tačiau yra net keturios muscle car klasės!). Mūsų aptariamas Fordas priklauso vadinamajai Pony car klasei. Beje, jai taip pat priklauso Chevy Camaro. Kadangi tuo metu svarbiausi automobilio parametrai buvo galia ir sukimo momentas, 64-ujų Mustangas, gainiojantis 270 žirgų kaimenę, negalėjo pasivyti „didelių berniukų“, po kurių kapotais trypė arti 400 arklių. Tačiau Fordas, dėl geros reklaminės kampanijos, didelio „aftermarket“ detalių asortimento, šiai autokultūrai davė daugiau nei bet kuris kitas modelis. Jis tapo šio segmento veidu, tik prakalbus apie muscle car, iškart mintyse nuskamba Ford Mustang.
Nuosmukis
70-ųjų pradžioje viena po kitos iškilo kliūtys tolesniam galingų automobilių skverbimuisi į amerikiečių visuomenę. Viskas prasidėjo nuo to, kad naftą eksportuojančių valstybių organizacija (OPEC), siekiant mažinti kenksmingų medžiagų išmetimą į orą, uždėjo embargą JAV aukšto oktaninio skaičiaus degalams. O tai buvo mėgstamiausios muscle car sultys. Kita vinis į karstą buvo iš draudikų pusės. Kadangi galingi ir greiti automobiliai, dažniausiai vairuojami jaunimo, buvo pavojingi keliuose, draudimo bendrovės buvo priverstos apdrausti šiuos automobilius brangiau. Taigi, muscle car filosofija – galingas automobilis už mažą kainą jau nebegaliojo. Tai atbaidė potencialius pirkėjus, o galiausiai paskutinį smūgį sudavė Amerikos Vyriausybė, priėmusi dokumentą, įpareigojanti gamintojus mažinti automobilių išmetamas emisijas. Todėl šių galiūnų gamintojai buvo priversti nutraukti gamybą. Išgyveno tik mažieji liaudies superautomobiliai – jau minėti Mustang ir Camaro. Gyvenimas tekėjo toliau, metai bėgo, o šie modeliai ėjo blogyn. Pavyzdžiui, Chevrolet‘as, su galingiausiu 5.7 varikliu, 1990 metais teturėjo 245 arklius. Nuosmukis užsitęsė dar ateinančius dešimt metų, kol išaušo šių galiūnų atgimimas...
Dabartis
Nors rašome apie amerikiečių šedevrus šiame segmente, verta paminėti, kad gilias šios griaudėjančių variklių autokultūros tradicijas turi Australija. Taip, tolimajame kengūrų žemyne jie ir mėgsta svilinti padangas. Ir štai, vieną gražią 2001 metų dieną pasaulį išvydo Holden Monaro – moderni muscle car interpretacija. Kadangi Holden priklauso GM, šios kompanijos bosai nusprendė parsiplukdyti Monaro, pakeisti ženkliukus ir atgaivinti legendinį Pontiac GTO. Nors pardavimai nepasiekė aukštumų, tačiau tai padėjo pamatus kitiems, labiau vykusiems bandymams įpūsti gyvybės merdėjančiam segmentui. GM pėdomis nusekė Chrysler koncernas. Idėja tokia – atgaivinti Challenger modelį, sukuriant modernią su retro akcentais 70-ųjų modelio reprodukciją, taip pat perteikiant to meto vertybes – daug galios už mažus pinigus. Ir jiems pavyko! Nuo pristatymo 2008-aisiais šių automobilių parduota daugiau nei 100 tūkstančių. Kitas šio segmento hitas – Chevrotel Camaro iš GM. Prekiauti jais pradėta 2009 metais, po septynių metų pertraukos, po poros tragiškų Camaro kartų, ir iki šios dienos jie yra graibstomi, kaip karštos bandelės. Atrodo, sugrįžo įstabūs laikai, kai riaumojantys varikliai, cypiančios padangos sugrįžo į JAV gatves, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Pabaigai
Pati muscle car segmento koncepcija laikėsi ne ant beprotiškai galingų variklių, o ant žmonių, kurie prie tų variklių praleisdavo dienas ir naktis, kurių prakaitu ir krauju jie įgaudavo papildomų arklių. Ir tai buvo prieš maždaug 50 metų, kai dar nebuvo ECU, turbinų, elektromagnetinio įpurškimo, kai beveik viską galėdavai pasidaryti pats, turėdamas tik minimalų techninį išprusimą. Todėl didžiausias šiu automobilių žavesys – jų paprastumas. Šiandien situacija kiek kitokia – gamintojai įspausti į ekologiškumo rėmus, kuro kainos muša rekordus, dėl to automobiliai tampa sudėtingesni, žalesni, ekonomiškesni, o tai visiškai nesutampa su muscle car filosofija. Ateitis taip pat jiems nieko gero nežada – automobiliai su dideliais, rėkiančiais V8 turės užleisti kelią pažangesnei technologijai, kaip kažkada arklys užleido kelią automobiliui.
Benzino kvapas, svylančios padangos, lenktyniavimas tarp šviesoforų – visa tai virė Amerikos gatvėse 60-aisiais ir 70-aisiais. Šio veiksmo centre – lengvi, beprotiško dydžio ir galios varikliais aprūpinti automobiliai – „Muscle cars“. Atleiskit, tačiau normalaus lietuviško atitikmens šiems automobiliams nėra.
Šie monstrai kūrė užjūrio automanų kultūrą, skiepijo pagrindines to meto vertybes – laisvę, drąsą, greitį. Kadangi šiuo metu šis segmentas išgyvena pakilimą, mums kilo idėja parašyti rašinėlį nuo ko ir kaip viskas prasidėjo.
Priešistorė
Naujo tipo automobilių atsiradimas prasidėjo dar penkiasdešimtųjų viduryje, dėka natūralios konkurencijos tarp Didžiojo Detroito trejeto (General Motors, Ford, Chrysler). Viskas prasidėjo 1955 metais, kai „Chrysler“ išleido savo, tiesiai iš NASCAR lenktynių trasos paimtą, 300-ajį modelį. Tai buvo pirmasis automobilis, turintis „Hemi“ variklį. Įsivaizduokite, 300 arklių po kapotu 55-ais metais... Po jo sekė atsakas iš GM – 57-ųjų Chevy. Automobilizmo ikona, tikriausiai labiausiai atpažįstamas modelis iš 50-ųjų. Jį labai pamėgo jaunimas, vakarais lenktyniaudami tarp šviesoforų, svilindami padangas aikštelėse. Šie „Muscle car“ protėviai davė pradžią naujo automobilių tipo atsiradimui.
Superautomobilis darbo žmogui
Tačiau „raumeningųjų“ mašinų prototipai turėjo keletą trūkumų: jie buvo brangūs, sunkūs, riboto kiekio. Todėl ateinančius keletą metų „kietų“ ir pigių automobilių rinkoje dar nebuvo. Bet greit viskas turėjo pasikeisti... 1964 metais, jauno inžinieriaus, John‘s DeLorean‘o (taip, tas pats žmogus sukūrė Delorean DMC-12!), iniciatyva Pontiac išleido tikrų tikriausią žvėrį – GTO. Automobilis svėrė 1600 kilogramų, o po dangčiu riaumojo 6,4 litro 325ag V8 ir su keturių bėgių mechanine dėže sugebėdavo nuo 0 iki 100 įsibėgėti per 6,6 sekundės! Kas svarbiausia, Pontiac‘as kainavo tik 3,6 tūkstančius dolerių, o galimybėmis nenusileisdavo to meto superautomobiliui Chevrolet Corvette. Žinoma, mašina iškart tapo hitu, ją pamėgo vidutinės klasės atstovai, ypač jaunimas.
Konkurentai ilgai nesnaudė – norėdama atsikąsti naujai iškepto segmento dalies, Chrysler antrinės įmonės Plymouth ir Dodge pagamino tokius legendinius modelius kaip Plymouth RoadRunner ir Hemi Cuda, Dodge Charger ir Challenger. Šių modelių reklaminė kampanija šaukė, kad už jų kainą gaunate daugiausiai galios. Tai tik parodo, kad 60-ieji ir 70-ieji buvo muscle automobilių era, kai žodį ekologija žinojo tik hipiai, o ginčai buvo sprendžiami besivaržant už galingų automobilių vairų.
Mustangas
Įdėmesnis skaitytojas jau turėjo savęs paklausti: „Kokį velnią jie čia rašo? O kur mustangas?“. Taip, atėjo ir jo eilė. Net ir save gerbiančio automano paklausus, įvardinti bent vieną „raumeningą“ automobilį, jis atsakys: „mustangas“. Tačiau realybė yra kitokia. Tikrieji šių žvėriškų automobilių fanatikai ir žinovai Mustang‘o nelaiko grynakrauju. Tik nesupraskite mūsų blogai. Tiesiog jis yra žemesnės klasės (stebėtina, tačiau yra net keturios muscle car klasės!). Mūsų aptariamas Fordas priklauso vadinamajai Pony car klasei. Beje, jai taip pat priklauso Chevy Camaro. Kadangi tuo metu svarbiausi automobilio parametrai buvo galia ir sukimo momentas, 64-ujų Mustangas, gainiojantis 270 žirgų kaimenę, negalėjo pasivyti „didelių berniukų“, po kurių kapotais trypė arti 400 arklių. Tačiau Fordas, dėl geros reklaminės kampanijos, didelio „aftermarket“ detalių asortimento, šiai autokultūrai davė daugiau nei bet kuris kitas modelis. Jis tapo šio segmento veidu, tik prakalbus apie muscle car, iškart mintyse nuskamba Ford Mustang.
Nuosmukis
70-ųjų pradžioje viena po kitos iškilo kliūtys tolesniam galingų automobilių skverbimuisi į amerikiečių visuomenę. Viskas prasidėjo nuo to, kad naftą eksportuojančių valstybių organizacija (OPEC), siekiant mažinti kenksmingų medžiagų išmetimą į orą, uždėjo embargą JAV aukšto oktaninio skaičiaus degalams. O tai buvo mėgstamiausios muscle car sultys. Kita vinis į karstą buvo iš draudikų pusės. Kadangi galingi ir greiti automobiliai, dažniausiai vairuojami jaunimo, buvo pavojingi keliuose, draudimo bendrovės buvo priverstos apdrausti šiuos automobilius brangiau. Taigi, muscle car filosofija – galingas automobilis už mažą kainą jau nebegaliojo. Tai atbaidė potencialius pirkėjus, o galiausiai paskutinį smūgį sudavė Amerikos Vyriausybė, priėmusi dokumentą, įpareigojanti gamintojus mažinti automobilių išmetamas emisijas. Todėl šių galiūnų gamintojai buvo priversti nutraukti gamybą. Išgyveno tik mažieji liaudies superautomobiliai – jau minėti Mustang ir Camaro. Gyvenimas tekėjo toliau, metai bėgo, o šie modeliai ėjo blogyn. Pavyzdžiui, Chevrolet‘as, su galingiausiu 5.7 varikliu, 1990 metais teturėjo 245 arklius. Nuosmukis užsitęsė dar ateinančius dešimt metų, kol išaušo šių galiūnų atgimimas...
Dabartis
Nors rašome apie amerikiečių šedevrus šiame segmente, verta paminėti, kad gilias šios griaudėjančių variklių autokultūros tradicijas turi Australija. Taip, tolimajame kengūrų žemyne jie ir mėgsta svilinti padangas. Ir štai, vieną gražią 2001 metų dieną pasaulį išvydo Holden Monaro – moderni muscle car interpretacija. Kadangi Holden priklauso GM, šios kompanijos bosai nusprendė parsiplukdyti Monaro, pakeisti ženkliukus ir atgaivinti legendinį Pontiac GTO. Nors pardavimai nepasiekė aukštumų, tačiau tai padėjo pamatus kitiems, labiau vykusiems bandymams įpūsti gyvybės merdėjančiam segmentui. GM pėdomis nusekė Chrysler koncernas. Idėja tokia – atgaivinti Challenger modelį, sukuriant modernią su retro akcentais 70-ųjų modelio reprodukciją, taip pat perteikiant to meto vertybes – daug galios už mažus pinigus. Ir jiems pavyko! Nuo pristatymo 2008-aisiais šių automobilių parduota daugiau nei 100 tūkstančių. Kitas šio segmento hitas – Chevrotel Camaro iš GM. Prekiauti jais pradėta 2009 metais, po septynių metų pertraukos, po poros tragiškų Camaro kartų, ir iki šios dienos jie yra graibstomi, kaip karštos bandelės. Atrodo, sugrįžo įstabūs laikai, kai riaumojantys varikliai, cypiančios padangos sugrįžo į JAV gatves, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Pabaigai
Pati muscle car segmento koncepcija laikėsi ne ant beprotiškai galingų variklių, o ant žmonių, kurie prie tų variklių praleisdavo dienas ir naktis, kurių prakaitu ir krauju jie įgaudavo papildomų arklių. Ir tai buvo prieš maždaug 50 metų, kai dar nebuvo ECU, turbinų, elektromagnetinio įpurškimo, kai beveik viską galėdavai pasidaryti pats, turėdamas tik minimalų techninį išprusimą. Todėl didžiausias šiu automobilių žavesys – jų paprastumas. Šiandien situacija kiek kitokia – gamintojai įspausti į ekologiškumo rėmus, kuro kainos muša rekordus, dėl to automobiliai tampa sudėtingesni, žalesni, ekonomiškesni, o tai visiškai nesutampa su muscle car filosofija. Ateitis taip pat jiems nieko gero nežada – automobiliai su dideliais, rėkiančiais V8 turės užleisti kelią pažangesnei technologijai, kaip kažkada arklys užleido kelią automobiliui.
