A. Juknevičius apie pirmąjį savo Dakarą: „Be komandos, bet su skilandžiu bagaže“

Pirmose savo varžybose prieš aštuoniolika metų dalyvavęs vienas garsiausių Lietuvos lenktynininkų Antanas Juknevičius tikina, kad brangiausias medalis jo kolekcijoje – ne pirmosios vietos, o pasiekto finišo. O, prisimindamas pirmąjį savo Dakarą, įvykusį dar 2003-aisiais, lenktynininkas tik šypsosi – patarimų paklausti nebuvo ko, tad išminties teko semtis iš žurnalų iškarpų, o teisę dalyvauti lenktynėse su senutėliu bolidu teko „išverkti“.
Su šturmanu Aurelijumi Petraičiu į pirmąjį savo Dakarą A. Juknevičius išvyko senučiuku bolidu, įsigytu už 5000 dolerių.
„Dabar su juo Dakare tikrai neleistų startuoti. Ir ne tik dabar, ir tada jau neleido, bet išverkėm“, – prisimena sportininkas.
Į pirmąsias tokio mąsto lenktynes lietuviai išvyko be komandos, už tai į patį automobilį prisikrovė visko, ko, atrodė, gali prireikti.
„Skilandžiai, rūbai, kuprinės, palapinės, miegmaišiai, atsarginės dalys... Viską susidėjome į tą mašiną. Neturėjome jokio palaikymo sunkvežimio, ir niekas su mumis Dakare nevažiavo. Mes dviese išvažiavom į Dakarą su savo asmeniniais daiktais, neturėdami jokio palaikymo. Galite įsivaizduoti, kokia tai buvo avantiūra. Jei man dabar kas nors pasakytų, kad taip darytų... Bet aš pats taip padariau“, – juokiasi A. Juknevičius.
Anot jo, pasiruošimas lenktynėms vyko 2002-aisiais, informacijos internete tuo metu rasti nebuvo galima – Dakaro lenktynės net neturėjo savo interneto svetainės. „Viskas, ką darėme ruošdamiesi – skaitėme knygas, karpėme žurnalų iškarpas. Jokių draugų užsienyje nepasiklausi, nes niekas Dakare nedalyvavę, iki tokio lygio varžybų nebuvo nuėję. Mes tą mašiną prinešėme iki finišo. Ten buvo toks užsispyrimas, tokia valia... Kai pats tai atsimenu, šiurpas eina“, – prisimena sportininkas.
A. Juknevičius tikina, jog lenktynėse dalyvauti buvo kur kas sunkiau, nei galėjo numanyti.
„Mes negalvojome, kad bus taip sunku. Bet tai lemia jau vien automobilis – jis prastas, nevažiuoja, genda. Žinojome, kad važiuojame ten nieko nežinodami. Pamatėme pirmas kopas. Prieš akis – smėlio siena. Ir matai, kad viršuj – mašinytės, kaip taškeliai, ją kerta. Net negali atskirti, ar ten sunkvežimis, ar kita mašina. O tu atvažiuoji, ir turi pakilti į tą aukštį per šią kopą. Apačioje sukasi krūva mašinų, užvažiuoti negali... Viską įveikėme, viską. Bet tiek kasėme, tiek vargome...“, – mintimis dalijasi lenktynininkas.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“.

VIDEO