Tyrimo duomenimis, mūsų šalies didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose nevairuoja 29 proc. gyventojų, kaimo vietovėse – penktadalis žmonių.
„Nors kasdienį gyvenimą be automobilio įsivaizduoti sunku, tačiau nemaža visuomenės dalis Lietuvoje nemoka vairuoti. Išsiversti be automobilio lengviausia tiems, kurie gyvena didmiesčiuose. Jei žmonės dirba tokiose vietose, kurias patogiai galima pasiekti pėsčiomis, viešuoju transportu ar privažiuoti dviračiu, paspirtuku arba naudojantis pavėžėjo paslaugomis, gebėjimas vairuoti tokio žmogaus kasdienybėje nėra būtinas. Vos prieš kelis metus pastarųjų alternatyvų Lietuvoje nebuvo, todėl žmonės galėjo rinktis tik tarp viešojo transporto ir nuosavo automobilio. Dabar jo svarba menksta, nes alternatyvų skaičius automobiliui sparčiai auga”, – sako draudimo bendrovės „Gjensidige” Žalų departamento vadovė Baltijos šalims Viktorija Katilienė.
Jos teigimu, žmonės vis dažniau renkasi transporto priemones, kurios padeda greičiau pasiekti reikiamą vietą, išvengti eismo spūsčių ir parkavimo išlaidų. „Kuomet elektriniais paspirtukais, dviračiais, riedžiais ar motoroleriais važiuojama pagal taisykles, toks judėjimas tampa aplinkai draugišku sveiku įpročiu“, – pabrėžia V. Katilienė.
Vairuoti skatina noras būti nepriklausomais
Pasak vairavimo mokyklos vadovo, saugaus eismo eksperto Artūro Pakėno, žmonės nesimoko arba nustoja vairuoti, kuomet jiems nėra tokio poreikio arba įvyksta pokyčiai, kurie vairavimui išugdo baimę. „Norą vairuoti baime pakeičia ne tik patirti eismo įvykiai ar pasikeitusios asmeninio gyvenimo aplinkybės, bet ir pasirinkimas nevairuoti gavus vairuotojo pažymėjimą. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie išlaiko vairavimo egzaminus, tačiau taip ir nesėda prie vairo. Taip nutinka dėl dviejų priežasčių: arba jų pasiruošimo lygis būna labai žemas, arba gyvenimo aplinkybės susiklosto taip, kad žmogus ir toliau geba išsiversti be automobilio“, – sako vairavimo mokyklos vadovas.
Jo teigimu, pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės vairuotojo pažymėjimą įgyja nedideliame mieste, o didmiestyje prie vairo jaučiasi neužtikrintai ir išgyvena dilemą – arba nustoti vairuoti, arba kreiptis pagalbos į profesionalus.
„Dažniausiai vėl vairuoti nori tie, kurie jaučia poreikį būti nepriklausomais nuo kitų, nes žmonės jaučia, kad nevairuojant nukenčia jų gyvenimo kokybė. Savaitgalį jie negali nuvykti į sodybą be kitų pagalbos, pradeda dirbti darbą, kuriam atlikti yra reikalingas automobilis, gyvenantieji užmiestyje negali pasiekti mieste esančių medicinos įstaigų ar patenkinti apsipirkimo poreikių“, – vardija saugaus eismo ekspertas. Pasak A. Pakėno, norintieji sugrįžti prie vairo turi jausti didelį norą, turėti itin tvirtą motyvaciją vairuoti, o svarbiausia – surasti kiekvienam žmogui individualų kelią vėl prisijaukinti vairavimą.
„Žmonės, kurie nori vairuoti po pertraukos, dažniausiai pagalbos ieško artimoje aplinkoje, tariasi su artimaisiais. Pastarieji pažeria pačių įvairiausių patarimų, pavyzdžiui, išvažiuoti į kelią naktį, kuomet eismas nėra intensyvus, arba patys šeimos nariai sėda į keleivio sėdynę ir sukelia dar didesnę įtampą vairuoti bijančiam žmogui. Vairuoti bandantis žmogus ir toliau patiria stresą, o kartais net ir nuostolius, tačiau pasiduoda fatalizmui, kuris jo neatveda iki tikslo“, – pasakoja A. Pakėnas.
Jis pataria kreiptis į vairavimo mokytojus, kurie netgi specializuojasi ir yra sukūrę specialias programas prie vairo norintiems grįžti žmonėms. „Kiekvienam, norinčiam antrą kartą pradėti vairuoti, reikalingas nevienodas laikas ir skirtingas kiekis praktikos, nes kiekvieno asmens patirtis ir gebėjimai šioje srityje yra individualūs. Vieniems pakanka kartu su mokytoju pavažinėti pora savaičių ir jie jau išdrįsta vairuoti savarankiškai, o kitiems reikia 2-4 mėnesių ar net pusmečio praktikos vairavimo mokytojo draugijoje. Iš anksto niekas negali pasakyti, kiek laiko reikės vienam ar kitam žmogui, kad jis išdrįstų ir jaustųsi galintis vėl važinėti savarankiškai. Visada svarbu pajusti, kaip greitai vairuoti besimokantis asmuo adaptuojasi, prisitaiko prie vairavimo aplinkos ir tik po 2-3 pamokų galima numatyti jo tobulėjimo kelią“, – kalba vairavimo mokyklos vadovas.
Jo teigimu, vien praktikos, norintiems vėl pradėti vairuoti, deja, dažnai neužtenka. „Kiekybė tokiais atvejais neperauga į kokybę, nes nenoras vairuoti kyla ne todėl, kad žmogus negeba teisingai pasukti vairo ir laiku nuspausti stabdžių pedalą. Ši problema slypi žmogaus galvoje, todėl būtent tikrąsias priežastis pirmiausia būtina įveikti“, – pabrėžia vairavimo mokyklos vadovas.
Grįžtantiems prie vairo – specialios metodikos
Pasak A. Pakėno, tikrai yra būdų, kurie padeda įveikti vairavimo baimes. „Vairavimo mokytojai naudoja organizacinę priemonę „MasterMind“, kai į grupes susirenka žmonės, turintys tą pačią spręstiną problemą, šiuo atveju – vairavimo baimę. Susitikimų metu, moderuojant specialistui, žmonės dalinasi asmenine patirtimi, padeda kitiems grupės nariams palaikymu ir padrąsinimu. Kartais efektyvios ir asmeninės koučingo sesijos. Užsiėmimų eigoje yra pridedami ir praktiniai vairavimo užsiėmimai. Darbas tokiose grupėse yra labai efektyvus, nes dažniausiai į jas susirenka žmonės, kurie artimoje aplinkoje nesuranda pritarimo ir palaikymo“, – sako A. Pakėnas.
Jo teigimu, yra vairavimo pamokų metodikos, kurios nurodo, kaip parinkti maršrutus, kaip neišgąsdinti vairuoti norinčio žmogaus, kaip skirti praktines užduotis, kad jas pavyktų išpildyti. „Vairuoti vėl norinčiam žmogui svarbiausia patikėti, kad jam pavyks, todėl reikėtų pradėti nuo tokių vairavimo užduočių, kurios besimokančiam vairuotojui gerai sekasi. Taip užgimsta pasitikėjimas savo jėgomis ir galima imtis dar sudėtingesnių praktinių veiksmų“, – pasakoja vairavimo mokyklos vadovas.
A. Pakėnas pabrėžia, kad vairavimas – dirbtinai išugdytas žmogaus įgūdis, todėl jo ugdymą reikia nuolat palaikyti.
Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kurios metu buvo apklausta 1 600 16-64 m. amžiaus respondentų, draudimo bendrovės „Gjensidige“ užsakymu atliko bendrovė „NielsenIQ“.
